Šiuo metu žmona užsiima kapitaliniu mūsų 1,5 TB talpos disko su šeimos nuotraukomis tvarkymu, todėl jau užtinkame tokių kadrų, kurie suspaudžia širdį ir sukelia juoką, bei sužadina prisiminimus. Niekada nesu niekam pasakojęs apie mūsų vaikų krikštynas. Laimono ir Karolio krikštynos buvo ypatingos. Štai keletas kadrų iš jų.
Taip, jie buvo krikštijami jau dideli. Viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl būtent tokio amžiaus buvo jų suvokimas apie pasaulį. Mūsų vaikams patinka „baliavoti“, gauti dovanas ir būti dėmesio centre. Ne paslaptis, kad ir tėtei irgi tai patinka, tad dėmesio išsireikalauti visi mokame itin originaliais būdais. Bet koks šeimos suirinkimas, balius ar šventė reiškia, kad visas dėmesys bus skiriamas jiems. Štai ir leidome savo berniukams pasijausti itin svarbiais. Jie pasijautė ir įsijautė!
Buvimas bažnyčioje jų niekada netrikdė. Tačiau ilgi pamokslai jiems neįdomūs. Pirmiausiai jie paklauso kokias 10 minučių, tada jau pradeda dairytis ir ieškoti, ką čia nuveikus. Įdomiai apsirengęs kunigas jiems atrodė tikrai egzotiškai, nes iki tol iš taip arti jo nebuvo matę. Labai didelį spūdį jiems paliko krikšto tėvų priesaika.
Nukrypstant į šoną, galiu pasakyti, kad vaikų ryšys su krikštatėviais yra labai stiprus. Tai patys laukiamiausi svečiai, apie kuriuos yra kalbama nuolat. Kartais vaikinukai net susiginčija, kuris krikšto tėtis yra geresnis, stipresnis, greitesnis… Krikšto mamos lieka nuošalyje, nes krikštatėviai – labai įspūdingos ir stiprios asmenybės, tikri vyrai, mokantys elgtis su vaikais. Dabar po poros metų galiu drąsiai teigti, kad ryšys su krikšto tėvais yra daug stipresnis, kai vaikas apie juos sužino jau būdamas sąmoningas, o ne nuolat kartojant tėvams „šis dėdė yra tavo krikšto tėvas“ arba „vadink šitą dėdę kūminu..“ (Kūminas – krikšto tėvas žemaitiškai).
Labiausiai mūsų Laimonui ir Karoliui patiko ne bažnyčia, o neoficialioji dalis – linksmybės sodyboje. Patį krikštynų balių nusprendėme atšvęsti gamtoje. Oras buvo nuostabus, kaip ir sodyba netoli Aukštadvario Trakų rajone. Ten vykome su nakvyne. Vaikams labai svarbu nakvoti ne namie, tad suteikėme tokį malonumą. Kas dėjosi sodyboje, buvo nerealu. Vaikai lakstė, kur norėjo, krikštatėvis padovanojo vandens šautuvus, tad jais buvo laistomi visi svečiai. Didelė erdvė ir judesio laisvė leido atsipalaiduoti ne tik vaikams, bet ir tėvams. Krikštynos – vaikų šventė, per kurią tėvų pečius dažniausiai slegia organizaciniai rūpesčiai. Čia mes jų turėjome labai nedaug.
Kaip ir per visas tradicines vestuves reikįjo rūpintis specialia krikštynų atributika. Tai krikštynų žvakės, speciali balta skraistė, simbolizuojanti tyrumą (reikalinga tik bažnyčioje ir per fotosesiją), nedideli stalo papuošimai, balionai. Gaila tada dar nebuvo paplitę pom-pomsai, tai pasipuošėme daugiausiai balionais ir girliandomis. Svarbiausias mūsų krikštynų atributas buvo palinkėjimų knyga ir pasižadėjimų kortelės, o taip pat su tuo susiję žaidimai ir dovanos, primenančios, ką kiekvienas turi padaryti. Taip pat leidome suaugusiems padaryti ilgą piešinį ant rulono popieriaus.
Kadangi vakarėlis buvo gamtoje, daug papuošimų neturėjome, tačiau šventinę atmosferą palaikė nuolatiniai žaidimai, linksmybės. Krikštynos būvo įspūdingos. Iki šiol iš spintos traukiame jų metu sudovanotas dovanas, kurios tada buvo kiek per sudėtingos. Pats faktas, kad gauni didžiulę dėžę dovanų vaikams jau buvo labai įspūdingas. Juo labiau, kad tokio amžiaus vaikams yra labai nesunku dovanas išsirinkti.
Malonūs tie prisiminimai apie Laimono ir Karolio krikštynas…
Kai turėsime dar vaikų, krikštysime juos kiek ūgtelėjusius. Tegul pajaučia tą šventę, tą atmosferą, kai jie yra svarbiausi. O svarbiausiai tegul iš karto užmezga ryšius su savo krikštatėviais, kad galėtų su jais artimiau bendrauti visą gyvenimą.
Tikiuosi gandrai atskris ir pas mus kitais metais…
