Kelionės prasideda nuo autobuso

Mūsų kelionės į Egiptą pradžia – Vilniaus autobusų stotyje. Taip, būtent autobusų stotyje, nes keliaujame per Varšuvą. Kelionės pradžia – jau pats savaime nuotykis. Autobusai į Varšuvos oro uostą važiuoja kiekvieną dieną vakare – 9 valandą. Varšuvos oro uoste būna 5:30. Skrydis – 16:00. Turėsime daug gražaus laiko laukiamajame. Apie ką mes čia? Sugundė mus pigūs skrydžiai į Egiptą per Varšuvą, štai ir keliaujame…

Autobusas paprastas, toks pats, koks važiuoja į Kauną ar Tauragę. Jau pirmas trūkumas, nes tokie nėra pritaikyti miegojimui. Važiuojame su vaikais, tad šioks toks komfortas labai pageidautinas. Vairuotojai ryškiai nesusitvarko su autobuso kondicionavimo sistema, nes „kondiškė“ pučia visu pajėgumu ir dalis keleivių tuoj pat pradeda kosėti. O dar tik kelionės pradžia… Kondicionierius, taip veikė iki pat kelionės pabaigos, tad ryte pažadino ne autobuso supimas, o šaltis.

Patarimas. Keliaudami autobusu būkite pasiruošę nepatogumams autobuse, nes jie greičiausiai nebus pritaikyti ilgoms kelionėms. Kalba eina apie TOKS autobusus, važiuojančius tiesiai į Varšuvos oro uostą.

Autobusas važiuoja į Kauną, ten paima žmones. Tada važiuoja į Marijampolę. Ten būna kažkur apie 11:30 vakaro, tad labai vėlu. Iki to laiko užmigti praktiškai neįmanoma, nes dar visi šnekučiuojasi, dairosi pro langus. Nuo Marijampolės prasideda linksmybės – Lietuvos muitinė. Lietuvis muitininkas peržiūri visų pasus. Mūsų kelionės metu atsiranda vienas įtartinas keleivis, kurio dokumentus tikrina ilgiau.

Už kelių šimtų metrų jau laukia Lenkijos pasieniečiai. Jie taip pat mandagiai peržiūri pasus. Miegančių vaikų neliečia – nereikia jų žadinti, kad pareigūnai įsitikintų, jog tai mūsų berniukai, o ne kokie mažo ūgio nelegalūs migrantai. Įtartinas keleivis tikrinamas dar kartą. Po pusvalandžio stovėjimo, lenkai pareigūnai grįžta ir jį išsiveda su daiktais. Kadangi išvedant šį keliautoją vienas pareigūnas ranką laiko ant pistoleto, kabančio prie diržo, įtariu, kad kažkas su keleiviu iš tikrųjų negerai, ne tik viza pasibaigusi ar dar kažkas. Prasideda kelionė per Lenkiją.

Visų keleivių nuostabai kažkokiame mieste (neįžiūrėjau pavadinimo, nes buvau netikėtai prižadintas) mus dar kartą aplanko jau kiti Lenkijos pasieniečiai ir tik demonstratyviai apžiūri keleivius ir jų pasus. Apžiūri, bet ne tikrina. Girdime lenkiškai kalbančių keleivių nepasitenkinimą, berods jie priekaištavo, kad netikrina jų dokumentų. Toks parodomasis patikrinimas, kuris sukelia nereikalingą stresą. Gerai, kad vaikai miega, ir pareigūnas jų neliepia nei žadinti, nei rodyti jų dokumentų.

Toliau, Lenkijos kelių košmaras. Tiksliau sakant vairavimo ypatumai, kai greitai stabdoma, aplenkinėjami vilkikai, gana pavojingai manevruojama. Gal dėl to, kad ant sienos buvome užlaikyti kiek per ilgai ir reikia pasivyti atvykimo laiką.

Paryčiais prabundu nuo šalčio, nes kondicionierius atsuktas kiek eina. Mieli vairuotojai, negi kondicionieriaus neina reguliuoti? Suprantu, kai tai daroma kur Egipte, kur 40 laipsnių karštis, o ne naktį Lietuvoje, kur vos 12…

Varšuva mus pasitinka be kamščių. Dabar Lenkijos sostinėje situacija panaši, kaip ir Vilniuje – daugybė gatvių remontuojama, tad įsivaizduoju, kokia dalia tenka vairuotojams dieną…

Dalį keleivių išleidžia Centrinėje stotyje, toliau važiuojame į tarptautinį Šopeno oro uostą. Iki laukiamojo gana neblogas gabalas kelio, tačiau viskas labai gražiai sužymėta, tad išvykimo salę surasti nesunku. Įsitaisome kamputyje 6 valandą ryto. Čia mums reikės laukti iki 14 valandos, kai galėsime atsispausdinti įlaipinimo pasus ir priduoti bagažą. 8 valandos laukimo gana nepatogiomis sąlygomis. Miegančiuosius žadina oro uosto apsauga, tad čia nepasnausi…

Tęsinys kitame straipsnyje…