Vieną šeštadienio popietę pas mane užsuko pažįstama iš seno darbo – tokia elegantiška moteris, kuri kvepia kaip Prancūzija ir atrodo kaip iš interjero žurnalo viršelio. O dar blogiau – su ja buvo du svečiai iš Italijos, visi trys – žurnalistai, gurmanai ir kavos mėgėjai. Aišku, nusprendžiau juos pavaišinti kava.
Atidarau spintelę – pirmas puodelis su užrašu „geriausia mama pasaulyje“, antras – nutrintas su IKEA logotipu, trečias dar iš studijų laikų su „Kaunas 2013“ festivaliu. Lyg ir juokinga, bet tuo metu man nebuvo juokinga visai. Pajutau, kaip norėčiau įlįsti į spintelę ir pradingti tarp senų puodų.
Dar blogiau buvo tai, kad neturėjau nieko, kas sudarytų nors kiek estetiškesnį vaizdą – jokio gražesnio padėklo, jokio elegantiško šaukštelio. Tą kartą teko pildyti kavą į tai, ką turėjau, ir stengtis nukreipti dėmesį kalbomis apie orą, keliones ir lietuviškas bandeles. Viduje vis tiek kirbėjo toks keistas nepatogumas – lyg būčiau pakvietusi svečius vakarienės ir padavusi jiems maistą plastikiniuose indeliuose.
Kaip aš išsprendžiau „puodelių gėdos“ situaciją
Po tos dienos pažadėjau sau vieną dalyką – jei jau turiu kavos aparatą, kuriuo didžiuojuosi, turiu turėti ir tokius indus kavai, kurie verti mano kavos. Užsukau į keletą parduotuvių, paskui ir internete pasikuitau, ir atradau tokį subtilų pasaulį, kur kiekvienas puodelis – kaip nedidelis meno kūrinys.
Pasirinkau porą minimalistinių baltų puodelių su aukso krašteliu – ne dėl prabangos, bet dėl subtilumo. Jie neišsišoka, bet kai padedi ant stalo, žmogus iškart pajunta: čia kažkas apgalvoto. Taip pat įsigijau mažą kavos pieno ąsotėlį ir dailų padėklą – nes kam kavą statyti tiesiai ant stalo, jei gali ant padėklo, kuris sukuria mini kavinės atmosferą?
Vėliau dar atradau mažas, bet svarbias detales – stiklinį indelį su cukrumi (ne plastikinę dėžutę), rankų darbo šaukštelius, net specialius lėkštukus, ant kurių telpa mažas sausainis šalia puodelio. Šitos smulkmenos suteikia visai kitą jausmą – net kai kavą geri viena pati. Tada pasidaro nebe „greita kava ryte“, o „kavos ritualas“. Ir šis ritualas man labai patiko.
Ką išmokau apie svečius ir smulkmenas
Nuo to laiko, kai ateina svečiai, net jei tai tik artima draugė ar kolega iš darbo, kavos pateikimas tapo malonia ceremonija. Pastebėjau, kad žmonės sustoja – pažvelgia į puodelį, į šaukštelį, net į cukraus dubenėlį. Jie kalba ne tik apie orą ar darbus – jie sako: „Kaip gražiai pateikta kava!“ Ir tada aš žinau – kažką padariau teisingai.
Vieną kartą netgi draugė, kuri paprastai išgeria kavą per 5 minutes ir bėga, liko dar pusvalandžiui – sakė, kad toks jaukus jausmas, kaip pas mamą ar geroje kavinukėje. Tą akimirką supratau, kad indai kavai gali būti daugiau nei tiesiog talpa skysčiui – jie kuria atmosferą, santykį ir net emociją.
Ir tai galioja ne tik svečiams. Aš pati pastebėjau, kad kai ryte pasirenku gražų puodelį vietoj seno kasdieninio, rytas prasideda švelniau. Net jei laukia krūva darbų – pirmosios penkios minutės tampa mano mažyte švente. Lyg sakyčiau sau: „Tu nusipelnei ne tik kavos, bet ir grožio.“
Investicija, kuri atsiperka labai tyliai
Gali pasirodyti, kad tai – tiesiog papildomos išlaidos. Bet štai kas įdomu: kokybiški indai kavai dažnai tarnauja metų metus. Jie nelūžta po trijų plovimų, jų spalva nenusitrina, ir kiekvieną kartą juos išsitraukus jauti pasitenkinimą. Tai – ne impulsyvus pirkinys, o lyg nedidelė investicija į kasdienybę.
O kai į kavą investuojame tiek – nuo gerų pupelių iki specialių aparatų – kodėl nepagalvojame apie tai, kur ir kaip ją geriame? Nes juk puodelis – tai scena, ant kurios pasirodo visa kavos drama.
Beje, puodelį su „geriausia mama pasaulyje“ vis tiek pasilikau – bet tik tada, kai iš tiesų pas mane svečiuojasi mama. Jai jis tinka tobulai. Ir tik ji viena žino, kiek kartų aš tą puodelį slėpiau nuo svečių kaip didžiausią stilistinę paslaptį.
