Mūsų vaiko globa: pradžia

Susipažinkite su mūsų nauju šeimos nariu nuo kovo 22 dienos – Tautvydziukas*. Tautvydziukas yra labai guvus berniukas, tikras dzūkelis. Jis jau metų ir 2 mėnesių amžiaus. Pas mus jis jau du mėnesiai ir jau bando kažką kalbėti. Kiekvienu bandymu labai džiaugiamės, kaip ir džiaugiasi jo tikri broliai Laimonas ir Karolis.

mūsų vaikas

Tautvyzdiukas turi kitą pavardę, jis ne Kuitniauskas. Kol kas…

Mes esame su žmona oficialūs jo globėjai. Jis ne įvaikintas, tik globojamas. Paėmėme jį iš vienų Dzūkijos kūdikių namų.

Dabar Tautvydziukas pamažu apsipranta su naujais namais ir visais draugais, seneliais ir nuolatiniais pasivažinėjimais mašina. Iki tol jis viso to nematė, nes buvo laikomas gana izoliuotai. Iki šiol jis retai matė vyrus, jau nekalbant apie barzdas, todėl mano veido plaukai jam labai įdomus dalykas. Jis tiesiog smalsus berniukas, kurį mes su Vilma išplėšėme iš mūsų lietuviškos vaikų apsaugos sistemos.

Čia noriu pasidalinti iššūkiais, su kuriais mes susidūrėme bandydami globoti vaiką iš kūdikių namų.

Šioje mano rašinių serijoje atskleisiu tuos kančių kelius, kuriuos mums su žmona teko nueiti, kad Tautvydziukas atsidurtų savo tikrojoje šeimoje. Jis yra tikras Karolio ir Laimono kraujo brolis. Šie du mūsų dičkiai, kaip supratote, su mumis kraujo ryšiais irgi nesusiję, tik jiems (ne)pasisekė labiau – jie turi mūsų pavardę.

Apie visas procedūras – kituose įrašuose. Dabar noriu išreikšti savo nuomonę apie tą visą propagandą, kuri transliuojama mūsų žiniasklaidoje.

Visų pirma, mus su žmona labiausiai juokina Prezidentės raginimai įsivaikinti arba globoti ir pažadai, kad neliks vaikų namų. Gaila, pati Prezidentė yra karjeros moteris ir pati net ir po kelių metų, kai vėl taps Dalia Grybauskaite, nebandys pati globoti ar įsivaikinti vaiką. Labai norėčiau, kad ji tam ryžtųsi, nes būtų „nuleista ant žemės“ jau per pirmą susitikimą su vaikų teisių apsaugos specialistais.

Konstatuoju faktą: visa sistema yra prieš vaikų įvaikinimą ir globą. Tai yra valstybinis verslas, kurio atsisakyti niekas nenori. Kodėl? Todėl, kad tada be darbo liktų dešimtys tūkstančių biudžetininkų, o visi jiems skiriami pinigai atitektų visokioms šeimynoms, arba liktų valstybei. Įvaikinimo atveju tėvai negauna nė cento kas mėnesį už įvaikintą vaiką. Tiksliau sakant gauna kažką, bet apie tai – vėliau…

Politikų pareiškimai ir raginimai „įsivaikinkit, paimkite globoti“ yra tas pats, kas „užlipkit, va, į tą statų stulpą plikomis rankomis, jo viršuje rasite aukso gabalą“. Užlipti įmanoma, tik klausimas, kiek žmonių tam ryšis… Mes su žmona užlipom. Jau antrą kartą. Ir antras kartas buvo sunkesnis, nei pirmas. Ar ten buvo aukso gabalai, vis dar aiškinamės 😉 Ir greičiausiai teks aiškintis visą gyvenimą.

Norintys globoti/įsivaikinti vaikučius iš kūdikių ar vaikų namų turi suprasti, kad jų laukia tiek streso, kiek nė viena nėščia moteris nepatiria per 9 mėnesius. Įsivaikinimo procesas irgi 7 iš 10 atvejų trunka beveik ar net daugiau, nei metus – ilgiau, nei moteris pagimdo savo kūdikį. Mano tikslas ne gąsdinti žmones, o papasakoti, ko realiai jie gali tikėtis, nes rožiniai akiniai čia baigiasi labai didelėmis problemomis. Ir dėl to streso kalta valstybė ir jos idiotiška tvarka, kuri siekia apsaugoti tik tuos, kurie papuolė į jos glėbį. Tų, kuriuos mėto į šulinį, mirtinai sumuša, o paskui pjausto gabalais, kad sušertų šunims, niekas nesaugo, nes virš visko yra principas „vaikams yra geriau su biologiniais tėvais“. Absurdiškų principų valstybė turi ir daugiau, apie juos vėliau.

Ruošdamiesi globoti Tautvydziuką mes bendravome su 5-7 skirtingomis institucijomis. Su kai kuriomis bendraujame iki šiol, nes net ir po teismo sprendimo vis dar kyla įvairių nesusipratimų. Taigi biurokratijos matysite daug, jei sugalvosite įsivaikinti arba globoti. Atrodo, turėtų pakakti vienos Vaikų teisių apsaugos tarnybos, kuri tuo ir turėtų rūpintis – kaip surasti globėjus/įtėvius ir kaip greičiau įkišti ten tuos nelaimėlius pas naujus žmones į šeimą. Deja, vaikų teisės dabar užsiėmusios kiek kitokiais reikalais. Tiksliau sakant – koordinavmu ir tarpininkavimu, nes kai busimieji globėjai su ašaromis akyse ateina prislėgti begalinio lakstymo nuo vieno valdininko prie kito, vaikų teisės paguodžia ir kai kur paskambina, sutvarko greičiau reikalus… Dabar toks jų darbas. Mano manymu, turėtų būti kiek kitoks.

Prezidentė gali dalintis skambiais planais, tačiau ji atsimuš į 1001 įstatymą ir teisės aktą, kuris trukdo tai padaryti norintiems įtėviams ar globėjams. Visų jų pakeisti neužteks nei 10 kadencijų… Tad jos kalbos – tuščios. Tai migla, kurią į akis pučia visi, kas tik netingi.

Visuomenė irgi gera. Ji vadovaujasi stereotipais, o ne sveiku protu. Kam jau įvyksta  nušvitimas, tas gal ir ryžtasi lipimui į tą aukštą stulpą. Didžioji problema yra keli stereotipai, dėl kurių vaikai iš kūdikių namų nėra laukiami šeimose:

  1. Visi vaikai kūdikių namuose yra nesveiki. O jūsų gimdyti vaikai –  sveikuoliai? Jiems nebėga snarglys, nelūžta rankos, neiškyla didelis guzas? Vaikai serga, nes jų organizmas dar neturi visų apsauginių funkcijų, nesvarbu, ar jie kūdikių namuose, ar savo biologinių tėvų namuose.
  2. Visi vaikai yra alkoholikų pamesti. Jei jūs kiekvieną savaitgalį susitinkate su draugais ir išgeriate po pora butelių vyno, tai manote, kad jūsų atžalai neklius to alkoholio? Visi normalūs tėvai ir šeimos vartoja alkoholį, bet nepripažįsta, kad jie alkoholikai – bet kada gali nutraukti ir išbūti negėrę mėnesį ar ilgiau be jokių pasekmių. Nereikia kaltinti alkoholikų, nes apsigimusių vaikų yra ir sveikose šeimose.
  3. Visi vaikai yra būsimieji banditai ir vagys, nes tokie jų genai. Apie genus galime diskutuoti iki nukritimo. Aš turiu akivaizdžių pavyzdžių iš savo artimųjų gyvenimo, kad genai pralaimi prieš auklėjimą. Tai reiškia, kad kaip išauklėsime tuos įvaikintus ar globojamus vaikučius, tiek jie ir bus linkę į nusikaltimus. Viskas priklauso nuo auklėjimo, o ne nuo genų. Genai apsprendžia ligas, išvaizdą, bet ne socialinius įgūdžius.

Stereotipų yra ir daugiau, ir jie mus su žmona ne kartą persekiojo. Daugelis klausia „kaip jūs nebijot to vaiko imti globoti?“ Mes nebijom, nes puikiai suprantam, kad nesvarbu, kas gimdo, svarbu – kas augina ir auklėja.

Apie tai pabandysiu parašyti dar ne vieną straipsnį, nes tylėti nebenoriu. Žmonės turi žinoti, kas vyksta šioje vaikų juodojoje rinkoje. Mano tikslas – ne loti ant valstybės, o pasiūlyti ir keletą minčių, kaip viską galima būtų padaryti geriau. Bet pirmiausia tai papasakoti savo vaikų istoriją…

* Šiame bloge jo vardą rašysiu specialiai su klaida, tiksliau sudzūkintą – Tautvydziukas. Taip apsaugosiu jį nuo tų, kurie vėliau bandys jo vardo ieškoti per paieškas – žinau, kaip viskas veikia, tad bent tai kuriam laikui turėtų padėti. Namuose jo taip nevadinam, tad jis taip gatvėje pašauktas neatsilieps…   

Tęsiniai:

1 iššūkis – sutikimas.

Auklėjimas, Vaikai, Visuomenė ,

Geriausia dovana žmonai – mobilus telefonas

Artėja žmonos gimtadienis, tai neiškenčiau ir padovanojau mobilųjį telefoną Sony Xperia Z1 Compact. Aišku, ji iki tol buvo užkietėjusi Samsungo fanė ir sakė, kad jokio kito nenori, visi kiti mobilūs telefonai jai negražūs ir neįdomūs, bet vat gavosi taip, kaip gavosi…

xperia z1 baltas

Klausiu, kokio telefono ji norėtų?

Atsakymas buvo labai kuklus – kad kamera būtų 20 megapikselių ir gerai fotografuotų. Visa kita – nesvarbu… Ne nuostabu, ji dirba kirpykloje Kirpkis LT ir jau tikrai toks kameros kas dieną reikia. Tai kokia šukuosena, tai plaukų skutinėjimas vaikui, tai šiaip kažką gražaus pamatė. Samsungo 8 megapikselių kameros tapo per mažai, todėl užsimanė 20. Čia kalti Lumia telefonai. Kažkas užrodė, kokias nuotraukas jie daro, tai ir užsigeidė… Ką gi, brangioji, tavo norai, man įsakymas. Nors ir tik vieną dieną per metus 😉

Sony Xperia Z1 telefonas – labai įdomus ir fainas

Kodėl sutinku su tokiomis dovanomis? Puikiai žinau, kad šis mobilus dažniau bus mano rankose, o ne jos. Ypač, kai visą dieną kerpa.

Kaip ir visi kiti Xperia mobilieji telefonai, taip ir šis turi 20 megapikselių kamerą. Ji tikrai gerai veikia ir fotografuoja žiauriai puikius vaizdus. Labiausiai žmonai patinka štai tokie :)

2015-10-23 20.09.52 2015-10-23 20.12.19

Man patiktų gražūs gamtos ir prietemos vaizdai. Fotografuojant mažesnio apšvietimo patalpose, Sony kameros tikrai parodo aukštą lygį.

Kitas geras dalykas yra baterijos taupymo rėžimas STAMINA. Laiko baterija mažiausiai 2 dienas, aišku, jei tik ištisai žaidimų nežaidi. Šiaip Sony pripumpavo daugybę ne visai reikalingų funkcijų, kurių kol kas nesurandu, kaip išmesti J bet čia tik laiko klausimas…

Vienas momentas, kuris man asmeniškai nepatinka – neišimama baterija. Kas bus, kai telefonas pakibs? Reikės laukti 2 dienas, kol išsikraus visiškai?

Dar vienas dalykas, kuris man asmeniškai nėra patogus, bet žmonai visai netrukdo – 4,3 colio įstrižainės ekranas. Juk čia Xperia Z1 COMPACT – mažesnė Z1 versija. Žmonos Samsungas buvo toks pat, tai ji didelio diskomforto nepajautė, Man tokie maži mobilieji telefonai atrodo gana nepatogūs, tačiau prisiminiau – jis juk ne mano!

Dabar taupysiu pinig4lius kokius metus ir pirksiu Xperia Z5. Per t1 laiką gal kiek atpigs 😉

Foto, Parduotuvės ,

Išsinuomavau požeminį parkingą Perkūnkiemyje

Viskas. Daugiau nebeįmanoma kentėti. Grįžtu 17.30 iš darbo ir turiu sukti ratus, kad surasčiau, kur pastatyti automobilį netoli namų. Kartais tenka drebėti, ar niekas jo neapdaužys. Vaikai – ne chuliganai, tačiau kai jiems tenka žaisti nuolatinėje statybų aikštelėje, tai akmenys yra vieni pagrindinių jų žaislų. Maniškiai mėtosi akmenimis, tai reiškia ir kiti, todėl nenoriu, kad būtent maniškė Opel Zafira nukentėtų…

požeminis garažas Perkūnkiemyje

Dabar mano mašinytė ramiai sau ilsisi vos už 20 metrų nuo mano laiptinės. Gaila tik, kad neradau išsinuomoti po savo namu, tačiau atrodo, kad po kaimynų namu vietos yra laaaabai daug. Šalia įėjimo į liftą vakare stovi kokios 7-10 automobilių ir 30 vietų. Kai įvažiuoji, suveikia daviklis ir užsidega šviesos – nereikia tūnoti tamsoje. Aišku, baugu šiek tiek, tačiau kieme ne ką saugiau…

Dabar iš karto pateikiu informaciją tiems, kas irgi nori išsinuomoti parkingą Perkūnkiemyje.

Nuomoja UAB „Romanatalis“, nes jie yra šių požemių valdytojai.

Kiek liko laisvų vietų galima pasižiūrėti naujasbustas.lt puslapyje.

Kainuoja 20 eurų mėnesiui. Už pultelį reikia palikti 30 eurų depozitą, kurį sugrąžins, kai baigsis nuomos sutartis, kuri pasirašoma su visais. Čia kainas aš savo rašau, nes geri derybininkai gal ir sugebės gauti pigiau…

Susisiekti galima tiesiai su vadovu Alvydu +370 650 58800 (bendrauja konkrečiai, bet maloniai).

Dabar pasvarstykime, ar tie 20 eurų yra daug, ar mažai. Kaip matėte patys, Perkūnkiemyje dabar šalia statybininkų dirba ir kiti darbuotojai – Vilniaus savivaldybės viešosios tvarkos skyriaus pareigūnai. Jie dirba baisiai intensyviai, nes kas dieną išrašinėja baudos kvitukus už automobilių statymą gatvėje. Dėl „ofisinių“ man nei šilta, nei šalta, tačiau Perkūnkiemio gyventojų nuoširdžiai gaila. Jei statysi ten nuolatos, baudos tik didės ir per pora savaičių galima išleisti viso pusmečio parkingo nuomos mokesčius… Taigi, ar 20 eurų brangiau už sumokamas baudas? Tikrai nemanau.

Yra ir kiti faktoriai, kurių nepaskaičiuosi finansiškai. Tai kasdieninis stresas, kurį patiria vairuotojai, kai neranda, kur pastatyti ir turi sukti ratus, kol įkiš savo mašiną.

Žiemą prisideda kitas garažo privalumas – taip mašina neapšąla. Aišku, garažas nešildomas, tačiau ir ledo sluoksnio grandyti nereikės ir sniego kasti, kad išvažiuotum. Sutaupom daug brangaus laiko rytais.

Visa tai sudėjus man atrodo, kad 20 eurų galima skirti mėnesiui ir nesiparinti dėl mašinų ir baudų.

Namai , ,

Rugsėjis – iššūkiai ir darbai

Ruduo. Kažkaip pamenu, kad buvo jis žadėtas šiltas ir malonus, tačiau tais sinoptikais pasitikėti sunkoka. Lietus merkia, šlapia ir niūru jau nuo pat rugsėjo pradžios. Tuoj iš viso laiką pasuksime atgal ir teks keltis ir vaikus vežti į mokyklą tamsoje… Nieko, išgyvensim, ne pirmas kartas…

Rugsėjis – mėnuo gana chaotiškas. Taip yra dėl mokyklos ir pasikeitusio gyvenimo ritmo.

Mokykloje rugsėjo mėnesį mokytojai pora savaičių sudarinėja tvarkaraštį, tad nei Laimonas, nei Karolis tiksliai nežino, kokios pamokos bus rytoj. Karolio mokytoja pamokų tvarkaraštį atsiunčia el. paštu, todėl apie 8 valandą vakaro sužinome ir namų darbus ir pamokų tvarkaraštį. Tada puolame tikrinti namų darbų ir su vaikais sugaištame iki 21.30, kol jie paruošia viską, kol susideda knygas.

pirmokai

Mano pirmokas ir antrokas

7.00 pirmasis žadintuvas. Per pusvalandį apsirengti, susišukuoti savo madingas šukuosenas, kurios rytais virsta į tikrus kaltūnus, pavalgyti, atnešti maisto dėžutes ir gertuves tėčio ruošiamiems priešpiečiams mokykloje. Dažniausiai tai būna sumuštinis arba bandelė, nes per 4-5 pamokas praalkti spėjama ne itin daug. 7.30 antrasis žadintuvas, sakantis, kad jau laikas mautis batus ir nerti pro duris į mašiną. Perkūnkiemyje pastoviai kamščiai, be to ruošiamės ir žiemą, kai 10 minučių teks gramdyti apšalusius stiklus. 7.50 – jau prie mokyklos. Kol kas vedu vaikus pats iki klasės, kol Karolis apsipras. Vėliau paleisiu vienus – kaip gi kitaip išsiugdysiu pasitikėjimą, kad nueis jie be nuotykių tuos 200 metrų nuo mašinos stovėjimo aikštelės iki klasės durų?..

Darbas – 8.10. Visą vasarą leidau sau darbus pradėti 9 ar 9.30. Dabar jau to nebebus. Visus metus teks rytais jaunuolius šitaip nuvežti. Dėl to ir keičiasi dienos ritmas.

Rugsėjis tuo ir sunkus, kad gausu darbų. Remontuojame namus. Pasistatėme bute dar vieną kambarį, kuris atrodo maždaug taip (pirmoje nuotraukoje vaizdas iš virtuvės, antroje – aktyviausi statybininkai – Karoliukas su krištatėviu Vaciu iš Kauno).

kambario remontas kambario-statybos

Namus remontuosime dar pora savaičių (glaistas, sienų dažymas, durys), o tada prasidės malonioji dalis – šeimyninės lovos paieškos. Tai bus pirmoji mūsų šeimyninė lova, nes iki šiol miegodavome ant spyruoklinio minkšto kampo, sofos ar tiesiog ant žemės pakloto čiužinio. Normalios lovos su grotelėmis ir aukštu galvūgaliu nesame dar niekada turėję, nors vedę esame jau 8 metus.

Kitas rugsėjo rūpestis – daržai. Bulves jau pradėjome kasti, tad savaitgalį pratęsime. Vėliau – burokai. Gal ir grybų rasime daugiau, nes dabar palijo neblogai… Taigi marinavimas, virimas, tvarkymasis darže – mūsų savaitgalio rūpestis. Jaunuoliai kartais padeda (už žaidimo laiką planšetėmis, o kartais ir už eurą, kurį čia pat išleidžia ledams ir saldainiams), todėl darbai eina nenuobodžiai. Spėk tik saugoti, kad su kastuvais ir kauptukais vienas kito neužmuštų… 😉

Tokia štai ir rutina mūsų laukia rugsėjį. Mokykla, daržai, namų remontas. Spalis bus kur kas ramesnis, nes daug kas stos į senas vėžes. O juk tai gyvenime yra svarbiausias dalykas – pastovumas. Nesame jaunikliai, kuriems reikia nuotykių ir aštrių pojūčių kiekvieną savaitgalį. Savo emocijų kalną jau esu susirinkęs prieš 10 metų, tad dabar lieka tik kantriai rūpintis šeima, uždirbinėti pinigėlius, išsimokėti paskolą ir stengtis daugiau laiko praleisti ne darbe, o namie, su savo berniokais, kurie be tėvo paraginimo nė valgyti neitų…

Bendrai, Namai, Vaikai ,

Kur dėti vaikus vasarą?

Taigi, klausimėlis už 10000 eurų – kur dėti vaikučius vasarą?

  • Pas močiutę kaime? Gal kokį mėnesį…
  • Į stovyklą? Savaitei, be to gana brangu…
  • Namie? Nuo kompiuterio smegenys išvarvės tiksliai, o knygų likę vieni jie neskaitys nei garsiai, nei tyliai. Be to vienų vaikų namie palikti nelabai ir galima…
  • Kieme? Ten jie galės mušti mažesniuosius, laužyti medelius, vos nepapuls po mašina, nudauš kaimyno mašinos veidrodėlį ir susiras naujų blogų draugų kompaniją… Brrrr, net plaukai pasišiaušė nuo tokios minties…
  • Darbe pas tėtį ar mamą? Bingo! Galiu sau leisti, nes dirbu vienas. Mama irgi gali nors ir su išlygom…

Karolis piešia darbe

Aišku, su darbu galima beveik atsisveikinti, nes vaikams nuolatos norisi bendrauti, ir jiems nė motais, kad rašai rimtą straipsnį ir greitai reikia jį nusiųsti… Čia slypi kita bėda – darbo efektyvumas sumažėja net 50%. Iš kur žinau? Labai paprasta pamatuoti. Per dieną parašau laisviausiai 4 straipsnius. Kai mano Laimonas ar Karolis lankosi pas mane darbe – daugiausiai galiu parašyti 2. Realistiškiausias variantas – 1 straipsnį. Štai tau ir darbingumas. Gerai, kad vasarą tiek daug darbų nėra (uždarbis, aišku, irgi mažesnis).

Kokia išeitis iš šios situacijos?

Deja, ji kol kas panaši į mokslinę fantastiką, nors užsienyje tai nesunkiai įgyvendinta. Vaikai vasarą galėtų praleisti mokykloje neformaliojo ugdymo pamokose. Jei pedagogai rengtų piešimo, dainavimo, futbolo, krepšinio, vaidybos, anglų ar rusų kalbos papildomas pamokas ar būrelius kas dieną, su mielu noru visur leisčiau ir liepos bei rugpjūčio mėnesiais jie abu keliautų į mokyklą. Mums vasarą tik mokyklos daržą reikėdavo valyti ir klasių sienas plauti (privalomai 2 savaites) prieš 20 metų. Tokios veiklos savo vaikams nenorėčiau, nors dabar atrodo, kad tai būtų visai į naudą. Bet piešimo ir rankdarbių ar šokių būreliai per vasarą vykti tikrai galėtų. Plius ekskursijos į tam tikrus objektus ir vietas. Autobusiukus mokyklos turi, tad galima už papildomus kelis eurus juos išleisti ir į dailės muziejų, ir į Europos parką, ir į planetariumą. Kažkur girdėjau diskusijas, kad reiktų prailginti mokslo metus. Tam nepritariu griežtai. Mūsų vaikai ir taip labai intensyviai mokosi, o abiturientai iš viso pas medikus po egzaminų atsiduria nuo psichinių sutrikimų. Gal geriau imti pavyzdį iš norvegų ir leisti vaikams truputį varnų ir balandžių paskaičiuoti vietoj 5 matematikos uždavinių? Aišku, kitų norvegiškų ekstremalumų privengti reiktų, tačiau neformalusis ugdymas vaikams visada yra įdomesnis, nei pratybų sąsiuviniai ir lenta.

Žodžiu, gali atsirasti dar vienas būdas vaikams neleisti nuklysti baisiais klystkeliais vasarą. Tik reikia tą krepšelį kažkaip kitaip padalinti, kad vaikai galėtų savo laisvalaikio vieta laikyti ir mokyklą, ne tik babos daržus su žirniais ir morkom…

Darbas, Vaikai , ,