Nuo bendrinių pasvarstymų pereikime prie konkrečios mūsų istorijos. Vėlyvą sausio 5 dienos vakarą žmonai skambina jos mama ir praneša, kad į duris beldžiasi vaikų teisės. Klausinėjo, ar yra namie vaikai. Mums šokas. Kokio velnio vaikų teisės domisi mūsų vaikais Laimonu ir Karoliu ir ieško jų ten, kur jie yra priregistruoti (pas senelius buvo priregistruoti dėl darželio ir mokyklos), o ne realiai gyvena? Juk kiekvienais metais dalyvaujame įvaikintų vaikų ir tėvų susitikimuose ir vaikų teisės mūsų duomenis turi… Gali juk dienos metu su mumis susisiekti.
Susiskambiname su ta specialiste, kuri 7 valandą vakaro ateina į namus prieš tai nieko nepranešusi… Naujiena išverčia iš koto – yra Laimono ir Karolio brolis. Ar sutinkame jį įvaikinti/globoti?
Tas vakaras buvo labai emocingas. Vilma skambino visiems draugams ir po pusvalandį kalbėjosi. Dauguma palaikė. Ypač didelis palaikymas buvo iš mano mamos. Ji – moteris iš kaimo, užauginusi vaikus beveik ekstremaliomis sąlygomis, tad puikiai supranta, kad trečia maža burnytė nieko daug nereikalauja, tik reikia geros valios. Mūsų argumentai labai paprasti – neatleisime sau visą gyvenimą, jei nepaimsime šito vaikelio.
Kitą dieną užklausiame informacijos apie Tautvydziuką, kuris dabar yra tuose pačiuose kūdikių namuose, iš kurių paėmėme ir Laimoną su Karoliu. Tai jau septintas pamestas tos „gegutės“ vaikas. Gali būti ir aštuntas ir devintas, kol valstybė tokiomis nepradės rimčiau rūpintis. Bet nepradės, nes prievartinio kastravimo ir sterilizavimo Lietuvoje nėra, nors tikrai galėtų būti…
Čia ir iškilo pagrindinis klausimas, į kurį vis dar ieškome atsakymų…
Kodėl beveik metus buvo laukiama, kol mums pranešė apie Tautvydziuką? Juk pagal galiojančią tvarką, jei atsiranda naujas „pamestinukas“ iš tos pačios gimdytojos, apie jį turi būti pranešama globėjams ar įtėviams, įvaikinusiems arba globojantiems jo biologinius brolius ir seseris.
Vaikų teisės beveik metus laukė, bet ko? Kūdikis gimdytojai net nebuvo atiduotas ligoninėje, jis iš karto buvo iš jos atimtas ir po 4 dienų atsidūrė kūdikių namuose. Teko girdėti istorijų, kad kai kurie globėjai gauna vaikus tiesiai iš ligoninės. Nežinau, ar tai tiesa, ar melas, tačiau mūsų atveju praėjo beveik metai, kol kažkas teikėsi apie jį informuoti. Kodėl mūsų nesusirado anksčiau?
Mus šis klausimas baisiai kamavo visą pusmetį, bet dabar grįžkime prie procedūrų. Užpildėme anketą ir nusiuntėme vaikų teisėms. Viską darėme el. paštu, kaip ir priklauso šiame technologijų amžiuje.
Atsiuntė mums informaciją apie Tautvydziuką ir jo nuotrauką. Kai ją pamatėme, abejonių nebeliko – Tautvydziukas turi būti kartu su broliais bet kokia kaina.
Žinios apie sveikatos būklę labai kuklios – įgimta hipertrofija 3% ir sutrikusi natūrali raida. Tik tiek galite pasakyti apie beveik metukų vaiką? Turbūt kiekvienos mamytės medicininė knygelė keliolika kartų storesnė, nei mūsų berniuko… Tiek to, rizikuojam, kas bus, tas bus dėl tos sveikatos. Jei reikės – gydysim mažylį. Gydėm brolius, gydysim ir jį.
Tada parašėme prašymą. Vėl siuntėme el. paštu. Gavome dokumentų, kuriuos reikia surinkti sąrašą:
- Pareiškėjų tapatybę patvirtinančių dokumentų kopijas;
- Santuokos liudijimo kopija, jeigu asmuo susituokęs; teismo sprendimo dėl santuokos nutraukimo arba ištuokos liudijimo kopija, jeigu asmuo išsituokęs; teismo sprendimo dėl santuokos pripažinimo negaliojančia kopija, jeigu teismas santuoką pripažino negaliojančia; teismo sprendimo dėl sutuoktinių gyvenimo skyrium kopija, jeigu yra teismo sprendimas dėl sutuoktinių gyvenimo skyrium; sutuoktinio mirties liudijimo kopiją, jeigu asmuo yra našlys (našlė);
- Sveikatos apsaugos ministro nustatytos formos sveikatos pažymėjimai (forma Nr. 046/a);
- Pažymas apie šeimos sudėtį ir deklaruotą gyvenamąją vietą;
- Dokumentus apie šeimos gaunamas pajamas;
- Pažymą apie šeimos gyvenamąsias patalpas (Nekilnojamojo turto registro išduotą pažymėjimą apie įregistruotą nekilnojamą turtą arba nuomos sutartis);
- Kartu gyvenančių asmenų, vyresnių kaip 16 metų, sutikimus, kad Jūs taptumėte globėjais;
- Taip pat pateikite išvados apie pasirengimą būti įtėviais, kurią gavote s po įtėvių mokymų, kopiją.
Mums 7 punktas neaktualus, nes broliai labai norėjo naujo broliuko… 😉
Prasidėjo dokumentų surinkimo maratonas apie kurį papasakosiu kitame įraše.
Norėčiau grįžti prie to mus kamuojančio klausimo: kodėl mums nepranešė, kai Tautvyzdiukas atsidūrė kūdikių namuose iš karto, bet laukė beveik metus?
Paaiškinimą sužinojome vėliau. Pasirodo, niekur nėra reglamentuota, per kiek laiko vaikų teisės turi pranešti biologinių brolių ir seserų globėjams/įtėviams apie į kūdikių namus pakliuvusį mažylį. Tai reiškia, kad galėjo nepranešti ir metus ir dvejus be jokios atsakomybės. O kam? Juk valstybė apmoka kiekvieno tokio mažylio išlaikymą kūdikių namuose…
Labai tikiuosi, kad kitiems globėjams, išgyvenusiems panašią situaciją pranešė iš karto ir jie galėjo matyti tą kūdikystę.
Tiems, kas galvoja, jog kūdikiui metus augti kūdikių namuose yra „nieko tokio“, norėčiau trumpai paaiškinti apie tokį dalyką, kaip ryšys su suaugusiais. Kūdikių namuose vaikučių niekas ant rankų nečiūčiuoja ir nemyluoja. Tai yra draudžiama. Kodėl? Tam, kad kūdikis su kūdikių namų darbuotoja neužmegztų ryšio, nes jai išėjus ar tiesiog pasibaigus pamainais jis paprasčiausiai patirs stresą. Kitos auklėtojos tiesiog su tokiu vaiku nesusitvarkys, nes jis reikalaus savo „mamytės“. Kuo ilgiau kūdikis negauna tos šilumos ir negali užmegzti ryšio, tuo jam sunkiau tai padaryti paaugus. Dėl to nuėjus į kūdikių namus, mus šokiravo elgesys su kitais vaikais grupėje. Mes galvojome, kad tai nežmoniška, bet paskui supratome, kodėl. Vaikučiai laukia savo tėvelių. Vieni laukia tėvelių, kurie išsiblaivys ir jiems po kelių mėnesių bus grąžintos teisės, kiti laukia naujų… Kai kurie nesulaukia ir nuo 4 metų iš kūdikių namų keliauja į vaikų namus. Ten, kur suaugusieji neturi autoriteto, kur vaikai sunkiu metu gali atsiremti tik į kitų vaikų gležnus petelius.
Čia mes turime akivaizdų pavyzdį – Laimoną ir Karolį, kuriuos paėmėme 2 ir 3 metų. Jie nepripažįsta suaugusiųjų autoriteto iki šiol, nes tokių neturėjo savo pirmaisiais gyvenimo metais. Koks čia autoritetas, jei kas dieną pasikeičia po 5-6 auklėtojas? Užmegzti ryšį mums su jais buvo sunku. Tikėsimės, kad su mažuoju jų broliu bus kur kas lengviau.
Kol kūdikis neturi ryšio su suaugusiuoju, jo normali raida sutrinka. Jis sunkiau mokosi žaisti, vėliau pradeda kalbėti ir vaikščioti, jam reikia kineziterapijos seansų. Kūdikis nedaug valgo, normaliai neauga, nesivysto kiti organai. Turime palyginti su kuo, nes Tautvydziuko antros kartos pusseserė yra tokio pačio amžiaus. Ji didesnė, guvesnė, nes nuo pat pirmų dienų su ja buvo mama ir tėtis. Nežinia, kiek laiko ją teks vytis. Gal ir niekada nepavysime, nes tik dabar pradedame vaikščioti pas gydytojus.
Prieraišumas yra ne tik fizinė, bet ir emocinė būsena, nes tik šalia suaugusiojo vaikas gali rodyti savo emocijas. Tautvyzdziuką kūdikių namuose lankėme du mėnesius. Per tą laiką nė karto negirdėjome jo verksmo, tik kažkokį mykimą. Vaikinas „dūdas paleido“ tik atvykęs į Vilnių, į naują savo būstą. Net vežamas mašinoje neverkė…
Kiekviena diena, praleista kūdikių namuose, o ne su šeima, vaikelį žlugdo ir fiziškai ir psichologiškai. Atminkite tai. Jie ten pavalgę, šiltai aprengti ir su šimtais žaisliukų, miega švariose lovelėse, žaidžia kieme ir net važinėja į ekskursijas autobusu prie ežero. Bet kiekvieną dieną jie yra žlugdomi psichologiškai, nes niekam jų nereikia, juos gimdytojai tiesiog paliko, išmetė, o kai kurie dar ir patyrė nežmoniškas kančias ir smurtą apie kurį niekas nieko nežino. Kūdikių namai yra katorga, kalėjimas, kur vaikai patiria psichologinę bausmę (gal kartais gauna ir fizinių, bet apie tai niekas garsiai nekalba…). Tik nežinia, už ką jie yra baudžiami…
Aš manau, kad savo Tautvydziuką mes ištraukėme iš valstybinio kalėjimo, kur jis būtų užsisėdėjęs gana ilgai, o gal ir visam gyvenimui…
