Mano asmeninis gyvenimas

Kuo arčiau Kalėdos ir naujieji metai, tuo dažniau leidžiu sau pagalvoti apie ateities planus. Kartais jie būna iš mokslinės fantastikos srities, o kartais visai į temą, tik reikia labai daug finansų. Šiasis metais pas manė jų nėra, bet kitais viskas gali pasikeisti, todėl svajoti galima jau dabar.

Taip veikia pasyvaus namo šildymo sistema

Viena iš mano svajonių – pasyvūs namai. Negirdėjote tokių? Paaiškinsiu trumpai. Pasyvus namas yra paprastas gyvenamasis namas tik be šildymo sistemos – radijatorių ir katilinės. Centrinės šildymo sistemos tiesiog jame nėra. Pasyvus namas per metus sunaudoja 15 KWh energijos į kvadratinį metrą. Čia per metus, o ne per mėnesį. Paprastas namas su centriniu šildymu – apie 120 KWh per metus. Skirtumas akivaizdus. „Projektų rengimo centras“ įmonės puslapyje prisikaičiau, kad viskas daroma gana paprastai – tiesiog ypatingas dėmesys skiriamas langų įrengimui, sienų ir stogo dangos apšiltinimui. Viskas įrengiama taip, kad oras į išorę neišeitų, o cirkuliuotų viduje iš kambario į kambarį naudojant rekuperacinę sistemą. Nežinau, ką tas žodis reiškia, bet kažkada man paaiškino gana paprastai.

Pietų pusėje yra įrengiami dideli trijų stiklo sluoksnių langai, tuo tarpu šiaurinėje pusėje langai būna maži arba iš viso jų nebūna, siekiant sumažinti šilto oro išėjimą į aplinką. Šalia namo pietinėje pusėje taip pat įrengiamas gana platus šaligatvis, nuo kurio dar ir atsispindi saulė žiemą. Kai šviečia saulė pro langą, kambario grindys yra šildomos, tad kambarys įšyla. kadangi oras yra varinėjamas iš vieno kambario į kitą per ventiliacinę sistemą, sušyla visi namai. Taip yra palaikoma reikalinga šiluma.

Pasyvus namas šilumą gauna ir kitais būdais – nuo elektros prietaisų. Visi elektros prietaisai skleidžia šilumą. Tai nebūtinai tik orkaitės ir viryklės, bet ir elektros lemputės. Tiesa, elektros instaliacijas pasyvūs namai paprastai turi labai išradingas ir gana brangias, nes naudojamos tik kokybiškos LED lemputės, kurios yra ekonomiškos ir ilgaamžės. Nors jų efektyvumas yra labai didelis, tačiau apie 20 procentų energijos šios lemputės vis dėlto atiduoda ne šviesai, o šilumai. Taigi, degant elektrai, veikiant kompiuteriui, skalbyklei ar mikrobangei į aplinką patenka šiluma, kuri dėl sandarių sienų į aplinką neišeina, o sušildo virtuvės orą, kuris per ventiliacijos sistemą patenka į visą namą.

Vonios kambarys yra ypatingas šilumos šaltinis, nes tekant karštam vandeniui ir maudantis labai daug šilumos atiduodama aplinkai. O kur dar džiovyklė („gyvatukas“) ir šildomos grindys? Pasyvūs namai šyla ir kai yra daug žmonių. Paprasta – žmogaus kūno temperatūra – 36 laipsniai, o kambaryje reikia palaikyti 21-23 laipsnių temperatūrą, taigi kambarys šyla net nuo žmonių buvimo. Reiškias žiemą reikia kviesti kuo daugiau svečių ir viską aprodinėti, ir namas pats sušils. Jis dar sušils ir nuo mano judrių vaikų, kurie jau dabar kambaryje dažnai taip žaidžia, kad mamai tenka perrengti, nes yra šlaput šlaputėliai. Va čia tai vaikščiojantys radijatoriukai

Įsirengus židinį ar stilingą krosnelę atsiranda dar vienas šilumos šaltinis šaltais žiemos vakarais. Malkų galiu parsivežti ir iš tėvų Tauragės rajone, nes jie kas metai jas kerta. Pasyvių namų projektai vis dar ruošiami Lietuvoje, jų nėra daug, bet kai turėsiu tiek pinigų, kad galėsiu juos įsigyti arba pasistatyti, jų tikriausiai bus daugiau.

Pasyvus namas paprastai labai domina dėl ekologijos pamišusius žmones. Aš toks nesu, bet man labai patinka ta idėja, kad nereikia labai daug išleisti šildymui. Išlaidos šildymui ir elektrai mane visada labiausiai gąsdina vos pagalvojus apie bet kokius namus. Pasyvūs namai atsirado Austrijoje ir Vokietijoje. Berods Lietuvoje jau yra pastatytas vienas toks namas, bet sprendžiant iš to, kad aktyviau pradėjo reikštis tokios įmonės kaip „Projektų rengimo centras“, greitu laiku galime tikėtis pagyvėjimo šiame reikale. Dujos nepigs, o naftos produktai tik brangs, o galų gale jų iš viso nebeliks. Tai atsitiks per artimiausius 10 metų. Taigi pasyviais namais reikia pradėti rūpintis jau dabar.

Taip atrodo pirmojo lietuviško pasyvaus namo projektas. Namas jau pastatytas ir yra Vilniuje, Gulbinuose.

Gražiai čia pasvajojau, ar ne? Kažkur skaičiau, kad pastatyti tokį namą (80-120 kv. m) Lietuvoje kainuoja apie 200-300 tūkstančių litų plius dar įrengimas koks 100 000, taigi ne tokia jau ir didelė prabanga.

Taip jau yra, kad padangos tarnauja ne amžinai. Nesvarbu, ar pirkome jas naujas, ar restauruotas, tačiau ateina jų laikas ir viskas. Kur gi dėti senas, nudilusias, sprogusias ir nebenaudojamas padangas Vilniuje?

Su šia dilema susidūriau vos tik pasikeitęs padangas. Vežiojausi jas savaitę bagažinėje, bet juk tai nesitęs amžinai. Galiu išmesti kažkur pakelyje, kaip tai daro didžioji dauguma, arba išvežti į kokį mišką. Taip pat galiu ieškoti artimiausių statybų ir patyliukais, kad sargas nematytų įmesti į statybinių atliekų konteinerį. bet kuriuo išvardintu atveju darysiu didesnį ar mažesnį nusižengimą, už kurį gresia baudos arba šiaip sargo paburnojimas. Nemalonumai – garantuoti. Ką man daryti, jei mano norai yra itin paprasti – atsikratyti nenaudojamų padangų.

Kaip ir daugelis kitų, internete pradėjau ieškoti, kur tas padangas galima priduoti. Radau du adresus Vilniuje – Viršuliškių skg. 60 ir Lentvario g. 15. Važiuoju į Viršuliškes. Ieškojau, klaidžiojau, kur ta statybų atliekų aikštelė. Neiškentęs nuėjau į vieną parduotuvę, kur pardavėjas nustebęs papasakojo, kad statybinių atliekų aikštelė čia buvo prieš kelis metus. Dabar jos nėra. Keikiausi išėjęs, nes sugaišau visą pusvalandį, o padangomis neatsikračiau. Nurodytos aikštelės – NEBEVEIKIA.

Vėl į internetą ir šį kartą jau nusistačiau, kad rodytų ne visus rezultatus už paskutinius 5 metus, o tik per paskutinius mėnesius. Dabar jau pasidarė aiškiau, kad bene vienintelė nemokama padangų pridavimo aikštelė yra Gariūnų 71 – Ecoservice aikštelė.

Iki jos patekti nėra sunku. Gariūnų sankryžoje sukate į kairę ir važiuojate į kalniuką šalia degalinės (priešais Statoil). Pavažiavę kokį 200 metrų, pamatote Ecoservice šiukšlių vežėjų tvorą. Tada prasideda visi įdomumai.

Norint priduoti padangas reikia pirmiausiai užsiregistruoti. Pateikiau asmens dokumentą, adresą, net mašinos numerį užsirašė. Tada pakėlė šlagbaumą ir pervažiavau per svarstykles. Su žemesniais automobiliais ten gali būti ir bėdos, nes jos skirtos sunkvežimiams sverti, tad metalinės konstrukcijos – gana aukštos. Tik tada pamačiau didelį konteinerį su padangomis. Norinčių padangas išmesti nebuvo, nors dabar turėtų būti eilės. Išmetęs padangas vėl iškilmingai per estakadą ir šlagbaumą išvažiavau. Aišku, mokėti už tai nereikėjo, nors paprastai padangų pridavimas yra mokamas.

Džiaugiuosi atsikratęs padangų, bet piktintis tikrai yra dėl ko:

1. Vienam asmeniui galima atvežti tik 5 padangas. Mano šeimoje – 2 automobiliai. Man būtina siųsti žmoną, kad galėtume išmesti tas 8 padangas? Absurdas!
2. Padangų pridavimas yra dažniausiai mokamas. Kodėl aš turiu mokėti už daiktą, kurį perdirba į pramoninę gumą, kuri naudojama kelių tiesimui? Kelininkams už ją sumoka valstybė ir ES, perdirbėjams už gumą sumoka kelininkai, surinkėjams už padangų žaliavą sumoka perdirbėjai, tad kodėl paprastas žmogus turi primokėti už padangas surinkėjams? Čia tas pats, kas atnešti suplotas skardines ar stiklo duženas ir už jas susimokėti, jog atnešei, nes nenori teršti gamtos ir rūpiniesi vaikų sveikata ir gyvybe.
3. Vilniuje yra tik 1 (nesu tikras dėl Lentvario g. padangų aikštelės) aikštelė, kurioje surenkamos padangos – Gariūnuose. Vilniuje gyvena 700 000 žmonių, važinėja keli šimtai tūkstančių automobilių, tad kodėl tik viena aikštelė? Nenuostabu, kad žmonės meta padangas bet kur, nes ne kiekvienas gali ir nori važiuoti per visą miestą 15 kilometrų ir atgal, kad galėtų priduoti senas padangas. Tai užima valandą laiko, kurį reikia aukoti darbo metu, per pietus ar net savaitgalį.

Tikiuosi, valdžia gerai žino šią problemą ir žino, kaip ją spręsti. Patys darome sau tik blogiau, nes gamtą esame priversti teršti net to nenorėdami.