Rašau šį įrašą po ilgos pertraukos. Reikės parašinėti dažniau, nes kažkas galvojo, kad jau numiriau. Iš tiesų ne, bet ne apie tai norėjau šį kartą pasidalinti savo nuomone.
Šiais metais pajutau tikras atostogas.
Ne, ne dėl kelionės į Egiptą birželio mėnesį…
Ne, ne dėl to, kad vasara šalta ir lietinga…
Ne, ne dėl to, kad darbų sumažėjo per pusę…
Priežastis yra viena – vaikus išdalinom močiutei ir babai į skirtingus kaimus. Laimutis ir Karoliukas irgi nuo mūsų atostogauja pas senelius. Jie neverčia jų plautis dantų, valgyti, ko nenori, dirbti, ko nenori, skaityti ir rašyti, kad nepamirštų prieš mokyklą… Jiems dabar darymas ko tik nori metas.
Tuo tarpu man – visiškos atostogos… mano smegeninei. Jokio triukšmo namie, jokio streso, jokių ankstyvų ir greitų atsikėlimų. Aišku, keista, kai vaikų nėra šalia. Atrodo, kad pasaulis labai nykus, tačiau smegenys jau kartais pasiilgsta tų muštynių-peštynių ir iššūkių – ar sugebėsiu tas 6 valandas, kol pirmokėlis spręs vieną namų uždavinį ir baubs nežmonišku balsu, iškęsti ant jo nepakėlęs balso?.. Kas turi pirmoką ar turėjo, supras, apie ką aš čia 😉
Dabar vaikai eis abu į mokyklą. Reiškia padidės atsakomybė ir dabar teks dvigubai pasistengti neišvesti savęs iš proto. Taigi, mėgaujuosi dar vienu mėnesiu karštos vasaros ir ramybės. Man nereikia Palangos, nei Hurgados. Pakanka tik ramiai pabūti kaime arba net mieste, bet be vaikų. Aišku, jų pasiilgau baisiausiai, tačiau supratau, ko man trūko visus praeitus metus…
