Pasistengsiu šioje serijoje pasidalinti savo įžvalgomis ir įspūdžiais iš lietuvių mėgstamos šalies Turkijos. Keliaujame čia jau antrą kartą, bet pirmą kartą su visa šeima. Galbūt dėl to ir nepasakosiu apie istoriją, politiką ar geografiją. Šį kartą nenumatome daug kur keliauti, tad koncentruotis reikėtų į poilsį su šeima.
Pasiruošimas
Kelionę įsigijome seniai, dar vasarį, kai tik prasidėjo antroji išankstinių kelionių banga. Susirasti sekėsi sunkiai, nes važiavome dviem šeimomis – mes keturiese ir žmonos draugė su šeima – trys asmenys. Jei mums su vaikais kaina priimtina, jiems – kosminė. Po kelių savaičių paieškos pavyko rasti optimalų variantą – Arancia Resort Hotel 5* Alanijoje. Pagal nuotraukas ir aprašymą keliose agentūrų interneto svetainėse tai pasirodė gana padori vieta poilsiui su šeima. 10 dienų pasirodė pakankamas laikas, nes 7 – per trumpai, o 14 – per ilgai ir per brangiai. Nusipirkome, kaip įprastai – internetu, nematėme net aptarnavusios vadybininkės. Kadangi skambinėjom daug kur, negaliu pasakyti, ar su ja teko bendrauti net telefonu. Agentūroje apsilankiau tik kai reikėjo perduoti pinigus…
Lėktuvo skrydis – nežmonišku metu – 5.30 ryte. Suaugusiam keltis trečią valandą nakties gal ir nedidelė bėda, tačiau 3 ir 4 metų vyrukams – gana problematiška. Juo labiau, kad lagaminus krautis palikome paskutinei dienai, o juos kraudamiesi apie kelionę nekalbėjome. Tiesiog krovėme, ko mums galėtų prireikti. Kadangi reikėjo išvežti ir mūsų katytę Mieliukę atostogų pas močiutę, visa kelionės magija buvo sufokusuota į kelionę pas močiutę. Mūsų vyrukams tai jau savaime didelis įvykis, todėl lagaminų jie su lėktuvu nesusiejo. Nežinau, ar turiu teisę duoti patarimų tėvams, bet nesusilaikysiu – vaikus apmauti galima ir nemeluojant, tiesiog nutylint, į kokio svarbumo kelionę ruošiatės. Juk ir jų žaislai atsiduria tame lagamine… Taip išvengiamas bereikalingas stresas dėl pačio skrydžio fakto.
Lagaminai gavosi neįtikėtinai lengvi, nes nesidėjome jokių rūbų ilgomis rankovėmis, jokių kelnių, kedų ar kilogramų kosmetikos (pasimokėme jau iš skrydžio prieš pora metų, kad šaltų orų ten nebūna ir tikrai nereikia trečdalio rūbų). Vaikų kibirėliai – puiki vieta krautis būtiniausius vaistus, papuošalus, kojines, apatinį trikotažą ir kitus smulkius daiktus, kuriems nebaisus susiglamžymas.
Kad lagaminai nepasimestų, vaikams davėme juos apklijuoti lipdukais. Tai patinka visiems vaikams, nes tai labai linksmas žaidimas. Man – mažiau galvos skausmo, kaip paskui atpažinti standartinius lagaminus, kuriais važinėja pusė Lietuvos…
Oro uostas ir lėktuvas
Lėktuvą mūsų vyrai pamatė tik oro uoste praėję visus postus ir apžiūras. Įdomu, kaip per tuos rentgeno aparatus atrodo vaikiški pistoletai ir vandens granatos 
Įsodinimas įvyko sklandžiai, nes į lėktuvą lipome per kišenę, taigi jie nematė vaizdo iš lauko. Pasiruošėme pusę kilogramo čiulpinukų ir du buteliukus vandens. Tiesa, pasiėmėme ir tuos kamštelius nuo vaikiškų gėrimų, kurie neleidžia per daug vandens užsiversti. Atrodo, tai padėjo, nes nei kylant, nei leidžiantis vyrams ausų negulė. Tiesa, buvo tokių vaikų, kurie žviegė it skerdžiami. Saldainio čiulpimas ir nuolatinis gėrimas aktyvina rijimą, o tai svarbiausias vaistas nuo sproginėjančių ausų.
Mūsų vyrams skrydis patiko – jie paprasčiausiai miegojo ant mamos kelių…
Atvykimas į viešbutį
Galima sakyti – sklandus, kaip visada, nes Tezturas, kaip ir kitos tarptautinės agentūros turi puikiai susitvarkę savo logistiką. Prie oro uosto išėjimo įrengti stendai, prie kurių suteikiama informacija, į kurį autobusą lipti. Autobusai – naujausi ir tikrai nepriekaištingi. Kaip ir visų vairuotojų vardas – Ali ir jie labiausiai mėgsta bakšišą – arbatpinigius, kurių palikti primena pati lietuvė gidė.
Nuo Antalijos oro uosto iki Alanijos – 130 kilometrų, tačiau mums pasisekė, kad visi viešbučiai išdėstyti neprivažiavus centro, taigi tik 110 teko kratytis naujausius 2011 metų modelio autobusu. Tai, kad vairuotojas vertas arbatpinigių jis pademonstravo įvažinėdamas į kiekvieno viešbučio kiemą ir iš ten išsukinėdamas „milimetrovkėmis“.
Atvykome į Arancia viešbutį apie 12 valandą ir iš karto pajutome, kad 5 žvaigždutės čia už aplinką, o ne už aptarnavimo kokybę. Lagaminus palikome prie priimamojo (reception), nes buvo pasakyta, kad nėra kambarių. Užpildę lapelius gavome juodas apyrankes, žyminčias, kad esame šio viešbučio klientai. Jos mums leido mėgautis šaltu alumi iš karto, o vaikams – kibirais pepsikolos ir vaisvandenių (sultimis to surogato nepavadinčiau). Apie valandą palaukę nežinioje, pagaliau gavome iš vietinių belbojų (bellboys – vaikinukai nešantys bagažą) kvietimą eiti į kambarius. Aišku, kambariai ne tame pačiame aukšte. Teko tenkintis 5 ir 7 aukšto kambariais.
Kol laukėme galėjome bent gėrėtis vaizdu į Arancijos baseinus, kurie, kaip pamatėme vėliau, iš tikrųjų yra superiniai.
Kambariai
Kambariai – standartiniai, ne itin švarūs, bet tvarkingi. Vaizdas – į jūrą. Tas švarūs reiškia, kad kiliminė danga sulaistyta kažkuo taip, kad neišsivalo, o užuolaidos – su dėmelėmis. Vėliau supratome kodėl. Pagal ten esantį kontingentą turkams tikrai neapsimoka stengtis laikyti viską nepriekaištingai švariai. Esame buvę vokiečių kompanijai priklausančiame viešbutyje Meksikoje, kur rusų ar lietuvių nerasi nė su žiburiu. Va ten tai nepriekaištinga švara ir tvarka…
Nakvynė
Sunki. Ilgai nemiegoję norėjome poilsio, o diskotekos garsai atskriedavo iki 3 val. ryto. Net nežinau ar tai iš mūsų, ar kaimyninių viešbučių. Aišku, vyriukams nei tanko šūvis nebūtų įtikinantis signalas atsibusti ir atsikelti…
Lovos patogios, patalynė – švari. Daugiau čia nieko nereiktų pridurti. Žiūrėsim, kas bus po pirmojo tvarkymo, kurį, kas man pasirodė keista, reikia užsakyti mygtuko paspaudimu, o ne paliekant kortelę ant rankenos. Paspaudus mygtuką šalia durų rankenos užsidega švieselės ir kambarinės mato, į kuriuos kambarius joms reikia eiti, į kuriuos ne. Vyrai parodė, kad reikės būti atidiems, nes mygtukai kaip tik virš jų lovų, o mygtukus spaudyti ir lemputes mirksinti vaikams visada yra smagu…
