Mano asmeninis gyvenimas

Jei dirbi sau ir esi asmeninio verslo atstovas, susilauki gana keisto požiūrio. Tai pajutau vaikų darželyje, kuriame tėvai privalo informuoti darželio vadovybę pažyma iš darbo. Auklėtoja sako – „atneškite pažymą iš darbo, kad atostogaujate nuo tada iki tada“. Sakau – „aš oficialiame darbe nedirbu, pats sau verslininkas, žmona – taip pat, tai ar tinka paties pasirašyta laisvos formos pažyma?“. Pakraipė ji galvą, sakė pasidomėsianti, bet taip ir nieko neįvyko… Stebėjosi tai labai, kad ir aš pats ir žmona esame verslininkai ir dirbame sau. Aš esu tekstų rašytojas ir rinkodaros konsultantas, dirbu pagal individualios veiklos pažymą. Žmona Vilma yra kirpėja, dirbanti pagal verslo liudijimą. Abu mokame mokesčius ir džiaugiamės laisvu grafiku. Požiūris į mus iš draugų ir aplinkinių – keistokas, nes verslininkais mūsų nelaiko.

Kuo pavienės profesijos atstovas blogesnis už UAB projektų vadovą? Niekuo, sakyčiau net dar pranašesnis, nes samdytam projektų vadovui buhalterija rūpintis nereikia. Tokių, kaip aš yra gana daug. Taip dirba apdailininkai ir statybininkai, elektrikai ir santechnikai, kirpėjai ir siuvėjai, dizaineriai ir programuotojai, rinkodaros konsultantai ir rašytojai. Visiems mums labai svarbu reklamuoti savo verslą. Taip atsiranda poreikis asmeninio verslo populiarinimui.

Asmeninio verslo reklama internete yra pasiekiama visiems, jei šiek tiek sugebi rašyti ir gaudaisi interneto technologijose. Tokiu būdu prieš 8 mėnesius viename iš savo tinklaraščių paskelbiau puslapį, kuriame pristačiau savo žmoną, kaip pačią nuostabiausią kirpėją. Vienas vienintelis puslapis ir jau po mėnesio laiko pas ją atėjo klientai, kainas ir adresą sužinoję internete. Šiuo metu pas ją klientai „iš interneto“ vaikšto nuolatos. Kadangi kirpėjos amatas pagrįstas ilgalaikiu bendravimu, visada smagu, kai ateina nauji klientai ir papildo nuolatinių gretas.

Ar tokia asmeninio verslo reklama yra brangi? Kadangi pats rašau ir išmanau visas reikalingas technologijas, ši reklama man užtruko vos kelias valandas po darbo per TV žiūrint neįdomius serialus. Daugiau daryti nieko nereikėjo. Net į skelbimų puslapius skelbimų nedėjau. Kas mėnesį į mano puslapį ateina apie 200-300 žmonių, kurie ieško kirpėjos, kirpimo Fabijoniškėse ir panašių raktinių žodžių. Jei bent vienas iš dešimt prisiruošia pas mano brangiąją kirpėją apsilankyti, tai jau 20-30 klientų per mėnesį, iš kurių daugiau nei pusė tampa nuolatiniais. Manau, kad drąsiai tai galima vadinti verslo sėkme.

Reikia labai nedaug reklamos internete ir Jūsų gyvenimas gali pasikeisti. Tiesa, dirbti reikia kokybiškai ir gerai, nes klientai visada internete gali pakomentuoti. Jei patiko, tai dvigubai malonu, bet jei ne – reputaciją gali smarkiai apgadinti.

Noriu pasiūlyti asmeninio verslo populiarinimo paslaugą žmonėms, kurie tik pradeda dirbti, neturi daug laiko ir žinių reklamuotis internete. Stengiuosi naudoti paprastus, bet laiko patikrintus metodus, kurie padėjo mano šeimos verslininkams uždirbti. Jei įdomu, susisiekite.

Jau rugsėjis. Pradedame rudens kaime sezoną. Šis savaitgalis vaikams buvo gana įspūdingas, nes nuveikė nemažai darbų, pamatė daug naujovių ir įdomybių.

Senelis dažnai vaikus vežasi su vežimu, tačiau šį kartą važiavome gana toli – į malūną. Pats malūnas vaikams didelio įspūdžio nepadarė, nes tai kažkokia pašiūrė, iš kurios eina dulkės. Jiems kur kas įdomiau buvo išbandyti šalimais stovėjusį seną traktorių, kuriame galėjo išdarinėti bet ką. Aišku, labai bijojau, kad nerastų rankinio stabdžio, nes užkurti šį griozdą galima užtraukiant virvute generatorių…

Vežimu pasivažinėjimas ilgai netruko, o štai darže vyrai gavo erdvės pasireikšti. Burokų rovimas jiems pasirodė labai linksmas, tol, kol nepradėjo nurautų burokų mėtyti į stovintį arklį su vežimu. Teko pereiti prie bulvių kasimo, nes šparaginių pupelių skinti jaunuoliai nenorėjo – per daug nuobodus ir užknisantis darbas…

Obuolių skynimas paprastai yra geras tuo, kad senelis ne tik nedraudžia lipti į medį, bet dar ir pats įkelia. Paskynus obuolius kyla didelė problema – kaip išlipti… Litras ašarų su snargliais ir senelio širdis suminkštėja… Iškeltas iš medžio Karoliukas nešė muilą pas mamą tokiu greičiu, kokiu turbūt Usainas Boltas sugebėtų… Tuo tarpu Laimutis buvo kur kas gudresnis – jis iššoko iš medžio ir toliau rinko obuolius nuo žemės… Gyveni ir mokaisi.

Morkų laužymas buvo visai neblogas užsiėmimas, kol to nepamatė babytė. Nieko nepadarysi, kai krepšiais didžiausių morkų kieme mėtosi. O iš tvarto girdisi gailus 200 kg. sveriančios kiaulės kriuksėjimas – „juk kiaulytė valgo morkas, ar ne?..“ – klausė mažieji išdaigininkai nunarintomis galvomis. Jie puikiai suprato, kad ant kiaulytės šios išdaigos šį kartą suversti nepavyks…

Kai senelis išeina ir palieka vežime vadžias ir kitus arklio pakinktus, žaidimams nebesimato ribų. Vadžias reikia ištampyti po visą kiemą, pereiti per daržus, visur išsivolioti. Senelis pamato – suriša su vadžiomis ir palieka. Tada broliai bando išsilaisvinti. Nuostabus žaidimas. Ir jokių žaislų nereikia. Vežimas jau seniai tapo žaidimų vieta. Įdomu tai, kad jis puikus žaidimas ne tik vaikams, bet ir vokiečių aviganei Taigai, kuri turi tiek jėgos, kad vežimą gali patempti viena.

Palaidi šunys yra didelė atrakcija vaikams. Tik pabandyk juos pagauti. Aišku, vaikai jų nebijo, nes jie tik žaidžia. Nors įkandę yra ne kartą, kai lindo glostyti ėdančius maistą.

Viena iš didžiausių atrakcijų rudenį – pasiruošimas žiemai. Daržai ir bulvės yra menkniekis, palyginus su kiaulės pjovimu, ar vištų dorojimu. Vilma parodė ypatingus sugebėjimus sutvarkant ir išdarinėjant 8 vištas, kurias užaugino babytė savo ūkyje. Darbas ne iš maloniųjų, bet tai kur kas geriau, nei pupelių konservavimas, kai reikia pjustyti kalnus daržovių, virti visokius marinatus ir po tris kartus užpilinėti pagal visokius senovinius receptus. Rezultatus valgysim žiemą…

Kaime yra kas veikti. Kaime daug veiklos mūsų vaikams. Jie net neturi laiko kada pavalgyti. Vištas suginti į tvartą – štai kur svarbesnis užsiėmimas. Aišku, po dienos juos reikia kišti į karštą vonią, nes jie būna panašūs į angliakasius. Štai pirmadienis, ir štai vėl miestietiška rutina – darželis, namai, kiemas, „Labanakt vaikučiai“ per TV8, kambario tvarkymasis su ašaromis, pižamos rengimasis ir miegas…

Vienas straipsnis paskatino šiandien gana neblogai pasukti galvą. Ką gi aš daryčiau, jei Lietuvoje nebeliktų interneto?

Kadangi mano specialybė – interneto rašytojas, tai ateitų labai sunkūs laikai, nes tuo, ką darau dabar iš viso verstis negalėčiau, nes nebūtų nei klientų, nei galimybių tuos tekstus publikuoti. Moku tik viena – rašyti, dėl to tektų imtis drastiškų sprendimų ir vėl stoti į darbo biržą…

Iš tikrųjų stočiau ne vien dėl to, kad esu bedarbis, o dėl to, kad reikėtų mokytis kokio nors amato, kuris atneštų man pakankamai pragyvenimui. Kas tai galėtų būti? Net nežinau… Konstruoti kažką man niekada nebuvo prie širdies, todėl nei mechaniku, nei staliumi nebūčiau. Gal virėju galėčiau būti?..

Kitas variantas yra mano senas bet kokių kataklizmų mieste planas – grįžti į kaimą ir aptarnauti pensininkus. Kaimas Lietuvoje sensta, daugybė žmonių negali nueiti į parduotuvę, patys išsimaudyti, jau nekalbant apie maisto paruošimą. Taip pat jų namai yra apšildomi malkomis, kurias reikia sutvarkyti, prinešti, žiemą nukasti takus, sutvarkyti patalpų duris, sienas, kad vėjai nešvilpautų. Labai daug darbo pas senukus gali būti, todėl, manau, kad nepražūtume kaime.

Dėl maisto esu labai ramus. Galima užsiauginti daržovių, bulvių, o to, ko negali pats užsiauginti, paprašai už paprastus ruošos darbus, pavyzdžiui, pieno, mėsos, tam tikrų išaugtų rūbų, kurių paprastai pilnos spintos prigrūstos. Svarbiausiai neįkristi į alkoholizmo liūną…

Čia labai viskas paprasta, kai esame mes dviese su žmona, tačiau ką daryti, kai aplink mus laksto du maži berniukai? Kaimas jiems labai patinka. Jie jaučiasi ten kaip žuvys vandenyje, todėl jie tikrai ten turėtų ką veikti. Vienintelis mano rūpestis būtų pinigai. Vasara yra puikus metas, kai visiems reikia padėti žemės ūkio darbuose. Pats užsidirbinėjau šimtus litų per vasarą veždamas šieną, kratydamas mėšlą, kasdamas bulves, kapodamas malkas dar prieš 15 metų. Dabar kainos pakilusios. Jau tada ėmėme su broliu po 20 litų už dieną plius maistas, taigi dabar galėčiau imti bent 30 Lt. Vasarą užsakymų būdavo tiek, kad reikdavo bėgti nuo klientų… Taigi per mėnesį galima užsidirbti 900-1000 litų vien tik iš sunkių darbų, jau nekalbu apie grybų rinkimą ir pardavinėjimą rudenį.

Tuo tarpu mano žmonai nenutiktų nieko, nes jos darbas su internetu visiškai nesusijęs. Ji – kirpėja. Internetas, aišku, gali būti papildomas klientų paieškos šaltinis, bet jam pradingus, klientai niekur nedingtų. Jei keltumėmės į kaimą, ji labai neprieštarautų, o kaime kirpyklų paprastai nėra, taigi vien iš kaimynų kirpimų galima būtų pragyventi…

Žodžiu, sudie mieste, atvykstu į kaimą!

Tikrai iš Lietuvos niekur nedingčiau vien dėl interneto, kaip kad didžioji dalis to tyrimo respondentų…

Jei Laimutis ar Karoliukas užaugę atrodys štai taip - tikrai būsiu patenkintas ir aš, ne tik jų mama...

Na va, prasideda… Mažasis mano vyriukas po darželio pareiškė, kad nori būti moleliu. Klausiau, tai gal modeliu? Ne, – sakė, – noriu būti moleliu, kaip ir dvi jo grupės mergaitės. Jo grupės mergaitės (o jų ten dauguma) – tai sumažintos tuštutės, bet labai jau „mandros“ ir apie gyvenimą žino viską, todėl ir nenustebau, kad Karoliukas nori būti modeliu.

Kadangi daugiau apie tokius norus negirdėjau dvi dienas, sprendžiu, kad modelio karjera buvo sėkmingai pamiršta, kaip ir policininko, traktorininko, motociklininko ir dar keletas kitų, sugalvotų prieš tai… Pats susimąsčiau apie tokią galimybę. Pamenate, prieš 10-15 metų visos mergaitės norėjo tapti manekenėmis, o berniukai – didžėjais? Didžėjų mada jau praėjo, o štai manekenių, pasirodo, ne.

Jei mano sūnūs, būdami gražūs, liekni ir galbūt užaugę – aukšti, nuspręs, kad nori tapti modeliai, tikrai neprieštarausiu. Priežasčių yra tikrai ne viena.

Visų pirma modelių agentūros Lietuvoje ne tik padeda surasti modeliams gerai apmokamą darbą užsienyje LEGALIAI, bet ir juos moko, palaiko psichologiškai, atskleidžia darbo specifiką, gudrybes, padeda spręsti psichologines problemas. Dirbti prestižinėje modelių agentūroje, pavyzdžiui kokioje Supermodels (ši modelių agentūra ne veltui laikoma Nr. 1 Lietuvoje), yra iš tiesų geras darbas. Apie modelio darbą yra sudaryta labai daug stereotipų, bet tai nereiškia, kad tokiomis sąlygomis manekenams ir tenka dirbti.

Antra, modelio darbas yra labai įpareigojantis tam tikram elgesiui ir išvaizdai. Tai reiškia, kad manekenai negali būti apsmukę, netvarkingi, apsileidę. Kadangi kalba eina apie modelius vyrus, tai jie dar treniruoja savo kūną, kad būtų raumeningi ir atletiški. Modelių agentūra daug reikalauja, bet duoda irgi daug. Fotografavimaisi reklamoms Londone, Milane, Paryžiuje, Barselonoje ir kituose didžiausiuose Europos ir Amerikos miestuose yra tik vienas iš daugelio šio sunkaus darbo privalumų.

Modelių agentūra suranda ir išleidžia į pasaulį tik talentingus žmones. Modeliui gražaus veidelio neužtenka, nes čia reikalingi ir aktoriniai gabumai, ištvermė, o taip pat ir tas vadinamas „šarmas“, be kurio veidas gali atrodyti, kaip nupieštas „fotošopu“. Atrinkti žmones, turinčius tokių savybių ir jas išugdyti – ne vienerių metų darbas, dėl to tai yra laikoma ilgalaikiu verslu. Lietuvoje veikia apie 10 tarptautinių modelių agentūrų ir dar 20-30 į vietinę rinką orientuotų agentūrų. Tai didelis ir pelningas verslas, nes mados industrija klesti neatsižvelgiant į įvairias krizes ar sunkmečius. Kaip ir minėjau, geriausia ir profesionaliausia modelių agentūra yra laikoma Supermodels agentūra, dirbanti jau apie 10 metų su didžiausiais modelių tinklais Europoje. Modelių agentūra užsiima labai daug kuo – modelių atranka, fotosesijos, naujų veidų paieška, modelio amato kursai ir mokymai, paskaitos, konsultacijos, asmeniniai patarimai, taip pat ir pamokymai, kaip prižiūrėti save, kaip rengtis, svarbiausia, kaip elgtis viešumoje. Taip pat modelių agentūra tarpininkauja ir ieško klientų, kuriems reikia modelių. Atrinkti 50 modelių naujai rūbų kolekcijai yra didelis darbas, kurio patys rūbų gamintojai nedaro – jie samdo modelių agentūras. Taip pat ir reklamos agentūros personažų filmuotoms reklamoms irgi ieško modelių namuose, nes taip paprasčiau ir greičiau, negu pagauti kažką iš gatvės.

Dar vienas dalykas, kuris man imponuoja yra tas faktas, kad lietuviai modeliai garsina Lietuvos vardą pasaulyje ne ką mažiau, nei kokie sportininkai. Paprastas pavyzdys. Ar žinote, kas yra Edita Vilkevičiūtė ir Gintarė Volungevičiūtė? Abi jos garsios prestižinėse srityse, kurios įkandamos tik turtingiesiems . Edita – modelis, o Gintarė yra Olimpinė buriavimo vicečempionė. Abi jos simpatiškos ir abi garsino ir tebegarsina Lietuvos vardą.

Pinigai? Už sunkų darbą turi būti sumokami geri pinigai, bet nuolatos reikia įrodyti, kiek esi verstas bet kurioje srityje, ne tik grožio industrijoje.

Kai mano vaikas pasakys, kad nori dirbti gražų darbą, jam palinkėsiu – „tapk modeliu“. Mama yra ir kirpėja, ir siuvėja, todėl stilinga apranga ir šukuosenos bei fotoaparato blykstės pas mus namuose pakankamai dažnos nuo pat mažų dienų…

Po dviejų metų pertraukos, mama Vilma grįžo į darbą. Dabar bando įsivažiuoti į pasikeitusią darbo rinką Per tuos pora metų daug kas pasikeitė, todėl dabar mūsų vakarinių diskusijų tema yra darbas, mokesčiai, verslo liudijimai…

Keičiasi ir mūsų šeimos rutina. Vaikai į darželį paprastai nuvažiuodavo su tėčiu, o parvažiuodavo jau su mama. Dabar mama dirba kirpykloje iki 8 valandos vakaro, tad vaikus tenka paimti man. Tai sukelia nedidelių nepatogumų, nes reikia per visą miestą grūstis per kamščius, o ir tai kartais vaikus tenka paimti iš budinčios grupės (grupė, kuri surenka vaikus ir dirba iki 18.30). Nors Vilmos kirpykla Fabijoniškėse, bet vaikų paimti ji negali kritiniu atveju. Kur tu juos dėsi nuo 6 iki 8 kai pats didžiausias žmonių antplūdis?.. Žodžiu, tenka aukoti savo darbo valandą ir norom nenorom atsigriebinėti laisvalaikio su vaikais sąskaita namie. Jie vis neša savo piešinukus ir žaisliukus reikalaudami dėmesio, tad tokie paėmimai kartais kainuoja šiek tiek nervų.

Džiaugiuosi, kad mama vėl dirba. Tiesa, ne kas antrą dieną, o po kelias iš karto (pasitaiko ir savaitgaliais), tad interesantai namie priimami tik jau konkrečiai susitarus. Bet kuriuo atveju jai pačiai tai į naudą. Juo labiau, kad abu pasižadėjome mesti svorį per 2012 metus. Darbas stovint ir nuolatos pakeltomis rankomis jai tuos riebaliukus tirpdo… Kad taip man padirbėti kartais taip…

Grįžom į tuos metus, kai neturėjom vaikų ir rūpinomės tik savo darbais. Dabar reikia viską suderinti. Dabar jau tikrai esame normali miestiečių šeima