Mūsų vaiko globa: pradžia

Susipažinkite su mūsų nauju šeimos nariu nuo kovo 22 dienos – Tautvydziukas*. Tautvydziukas yra labai guvus berniukas, tikras dzūkelis. Jis jau metų ir 2 mėnesių amžiaus. Pas mus jis jau du mėnesiai ir jau bando kažką kalbėti. Kiekvienu bandymu labai džiaugiamės, kaip ir džiaugiasi jo tikri broliai Laimonas ir Karolis.

mūsų vaikas

Tautvyzdiukas turi kitą pavardę, jis ne Kuitniauskas. Kol kas…

Mes esame su žmona oficialūs jo globėjai. Jis ne įvaikintas, tik globojamas. Paėmėme jį iš vienų Dzūkijos kūdikių namų.

Dabar Tautvydziukas pamažu apsipranta su naujais namais ir visais draugais, seneliais ir nuolatiniais pasivažinėjimais mašina. Iki tol jis viso to nematė, nes buvo laikomas gana izoliuotai. Iki šiol jis retai matė vyrus, jau nekalbant apie barzdas, todėl mano veido plaukai jam labai įdomus dalykas. Jis tiesiog smalsus berniukas, kurį mes su Vilma išplėšėme iš mūsų lietuviškos vaikų apsaugos sistemos.

Čia noriu pasidalinti iššūkiais, su kuriais mes susidūrėme bandydami globoti vaiką iš kūdikių namų.

Šioje mano rašinių serijoje atskleisiu tuos kančių kelius, kuriuos mums su žmona teko nueiti, kad Tautvydziukas atsidurtų savo tikrojoje šeimoje. Jis yra tikras Karolio ir Laimono kraujo brolis. Šie du mūsų dičkiai, kaip supratote, su mumis kraujo ryšiais irgi nesusiję, tik jiems (ne)pasisekė labiau – jie turi mūsų pavardę.

Apie visas procedūras – kituose įrašuose. Dabar noriu išreikšti savo nuomonę apie tą visą propagandą, kuri transliuojama mūsų žiniasklaidoje.

Visų pirma, mus su žmona labiausiai juokina Prezidentės raginimai įsivaikinti arba globoti ir pažadai, kad neliks vaikų namų. Gaila, pati Prezidentė yra karjeros moteris ir pati net ir po kelių metų, kai vėl taps Dalia Grybauskaite, nebandys pati globoti ar įsivaikinti vaiką. Labai norėčiau, kad ji tam ryžtųsi, nes būtų „nuleista ant žemės“ jau per pirmą susitikimą su vaikų teisių apsaugos specialistais.

Konstatuoju faktą: visa sistema yra prieš vaikų įvaikinimą ir globą. Tai yra valstybinis verslas, kurio atsisakyti niekas nenori. Kodėl? Todėl, kad tada be darbo liktų dešimtys tūkstančių biudžetininkų, o visi jiems skiriami pinigai atitektų visokioms šeimynoms, arba liktų valstybei. Įvaikinimo atveju tėvai negauna nė cento kas mėnesį už įvaikintą vaiką. Tiksliau sakant gauna kažką, bet apie tai – vėliau…

Politikų pareiškimai ir raginimai „įsivaikinkit, paimkite globoti“ yra tas pats, kas „užlipkit, va, į tą statų stulpą plikomis rankomis, jo viršuje rasite aukso gabalą“. Užlipti įmanoma, tik klausimas, kiek žmonių tam ryšis… Mes su žmona užlipom. Jau antrą kartą. Ir antras kartas buvo sunkesnis, nei pirmas. Ar ten buvo aukso gabalai, vis dar aiškinamės 😉 Ir greičiausiai teks aiškintis visą gyvenimą.

Norintys globoti/įsivaikinti vaikučius iš kūdikių ar vaikų namų turi suprasti, kad jų laukia tiek streso, kiek nė viena nėščia moteris nepatiria per 9 mėnesius. Įsivaikinimo procesas irgi 7 iš 10 atvejų trunka beveik ar net daugiau, nei metus – ilgiau, nei moteris pagimdo savo kūdikį. Mano tikslas ne gąsdinti žmones, o papasakoti, ko realiai jie gali tikėtis, nes rožiniai akiniai čia baigiasi labai didelėmis problemomis. Ir dėl to streso kalta valstybė ir jos idiotiška tvarka, kuri siekia apsaugoti tik tuos, kurie papuolė į jos glėbį. Tų, kuriuos mėto į šulinį, mirtinai sumuša, o paskui pjausto gabalais, kad sušertų šunims, niekas nesaugo, nes virš visko yra principas „vaikams yra geriau su biologiniais tėvais“. Absurdiškų principų valstybė turi ir daugiau, apie juos vėliau.

Ruošdamiesi globoti Tautvydziuką mes bendravome su 5-7 skirtingomis institucijomis. Su kai kuriomis bendraujame iki šiol, nes net ir po teismo sprendimo vis dar kyla įvairių nesusipratimų. Taigi biurokratijos matysite daug, jei sugalvosite įsivaikinti arba globoti. Atrodo, turėtų pakakti vienos Vaikų teisių apsaugos tarnybos, kuri tuo ir turėtų rūpintis – kaip surasti globėjus/įtėvius ir kaip greičiau įkišti ten tuos nelaimėlius pas naujus žmones į šeimą. Deja, vaikų teisės dabar užsiėmusios kiek kitokiais reikalais. Tiksliau sakant – koordinavmu ir tarpininkavimu, nes kai busimieji globėjai su ašaromis akyse ateina prislėgti begalinio lakstymo nuo vieno valdininko prie kito, vaikų teisės paguodžia ir kai kur paskambina, sutvarko greičiau reikalus… Dabar toks jų darbas. Mano manymu, turėtų būti kiek kitoks.

Prezidentė gali dalintis skambiais planais, tačiau ji atsimuš į 1001 įstatymą ir teisės aktą, kuris trukdo tai padaryti norintiems įtėviams ar globėjams. Visų jų pakeisti neužteks nei 10 kadencijų… Tad jos kalbos – tuščios. Tai migla, kurią į akis pučia visi, kas tik netingi.

Visuomenė irgi gera. Ji vadovaujasi stereotipais, o ne sveiku protu. Kam jau įvyksta  nušvitimas, tas gal ir ryžtasi lipimui į tą aukštą stulpą. Didžioji problema yra keli stereotipai, dėl kurių vaikai iš kūdikių namų nėra laukiami šeimose:

  1. Visi vaikai kūdikių namuose yra nesveiki. O jūsų gimdyti vaikai –  sveikuoliai? Jiems nebėga snarglys, nelūžta rankos, neiškyla didelis guzas? Vaikai serga, nes jų organizmas dar neturi visų apsauginių funkcijų, nesvarbu, ar jie kūdikių namuose, ar savo biologinių tėvų namuose.
  2. Visi vaikai yra alkoholikų pamesti. Jei jūs kiekvieną savaitgalį susitinkate su draugais ir išgeriate po pora butelių vyno, tai manote, kad jūsų atžalai neklius to alkoholio? Visi normalūs tėvai ir šeimos vartoja alkoholį, bet nepripažįsta, kad jie alkoholikai – bet kada gali nutraukti ir išbūti negėrę mėnesį ar ilgiau be jokių pasekmių. Nereikia kaltinti alkoholikų, nes apsigimusių vaikų yra ir sveikose šeimose.
  3. Visi vaikai yra būsimieji banditai ir vagys, nes tokie jų genai. Apie genus galime diskutuoti iki nukritimo. Aš turiu akivaizdžių pavyzdžių iš savo artimųjų gyvenimo, kad genai pralaimi prieš auklėjimą. Tai reiškia, kad kaip išauklėsime tuos įvaikintus ar globojamus vaikučius, tiek jie ir bus linkę į nusikaltimus. Viskas priklauso nuo auklėjimo, o ne nuo genų. Genai apsprendžia ligas, išvaizdą, bet ne socialinius įgūdžius.

Stereotipų yra ir daugiau, ir jie mus su žmona ne kartą persekiojo. Daugelis klausia „kaip jūs nebijot to vaiko imti globoti?“ Mes nebijom, nes puikiai suprantam, kad nesvarbu, kas gimdo, svarbu – kas augina ir auklėja.

Apie tai pabandysiu parašyti dar ne vieną straipsnį, nes tylėti nebenoriu. Žmonės turi žinoti, kas vyksta šioje vaikų juodojoje rinkoje. Mano tikslas – ne loti ant valstybės, o pasiūlyti ir keletą minčių, kaip viską galima būtų padaryti geriau. Bet pirmiausia tai papasakoti savo vaikų istoriją…

* Šiame bloge jo vardą rašysiu specialiai su klaida, tiksliau sudzūkintą – Tautvydziukas. Taip apsaugosiu jį nuo tų, kurie vėliau bandys jo vardo ieškoti per paieškas – žinau, kaip viskas veikia, tad bent tai kuriam laikui turėtų padėti. Namuose jo taip nevadinam, tad jis taip gatvėje pašauktas neatsilieps…   

Tęsiniai:

1 iššūkis – sutikimas.

Auklėjimas, Vaikai, Visuomenė ,

11 responses to Mūsų vaiko globa: pradžia


  1. Mama

    Dukryte atėjo i mūsų šeima , kai jai buvo 8. Globą susitvarkyti buvo gan sunku, kaip visada tenka susiduri su biurokratais…Dabar jai 21.Jos tetis nusižudė , biologinė motina – alhogolikė…Dukryte mokosi universitete, antrame kurse, sekasi gan gerai… Genai ar aplinka, kiekvienas vaikas yra skirtingas…Gyvenam užsienyje 10 metu. Niekam mergaitė nerūpėjo, pati skambindavau i Socialines tarnybas Lietuvoje ir pranešdavau, kaip jai sekasi… Sekmės Jums ir ištvermės , vaikams reikalinga šeima.

  2. Jolanta

    Kaip gerai tai pažįstama… Skaudančia širdimi pasirašau po kiekvienu žodžiu. Mano bandymas įsivaikinti prieš gerą dešimtmetį man baigėsi baudžiamąja byla, nes… pasirinkau netinkamą vaiką. Anas jau buvo užsieniečiams parduotas, bet dar nespėtas išvežti. O čia aš pareiškiau pretenzijas. Lietuviams pagal įstatymą – pirmenybė. Bet pinigau jau paimti. Ką daryt? Sistema sprendimą randa greitai. Atsigavau po šitiekos metų, matyt, pakankamai, nes grįžta mintis užauginti ne tik savus, bet ir tą vieną iš nereikalingųjų. Tik kažin, ar jau užteks tam ryžto.

  3. ROMANA

    Įdomus tas jūsų rašinys. Kai kur sutinku, o kai kur ne. Aš pati įsivaikinau mergaitę 2,5 metų. Dabar ji pas mus virš 10 metų. Biologinė šeima asociali, bet dukra labai smerkia ir bijo girtų ar geriančių žmonių. Aišku mokslai sekasi sunkiai, bet neleidžiam nusivilti ir visada palaikom, padrąsinam. Taip iš pradžių dažnai vonioje užsidariusi verkiau, bet dabar padėtis gerėja. Pyktis sunkiai valdomas. tiesiog eina iš vidaus. O dar tas \“brendimas\“. Taip daug stiprybės reikia. Pozityvus mąstymas, tikėjimas, kad viskas bus gerai padeda. Tai įvaikinimo dokumentų sutvarkymas ir institucijų praėjimas tik \“pumpurėliai\“. Noriu atkreipti dėmesį valstybės klerkų, kad reikia pagalvoti apie tokių pasišventusių tėvų socialines garantijas, lengvatas. Tai paskatintų apsisprendimą ir sunkaus darbo pradėjimą. Reikia padėti tokiems vaikams nežiūrint į jų genus. Linkiu kuo daugiau globėjų ar nebiologinių tėvų, kurie padėtų paklydusiems vaikams surasti kuo tiesesnį gyvenimo kelią.

  4. tikrai ,norint ysivaikinti ,padeti vaikuciams rasti naujus tevelius ,turi praeiti pragara,o turetu buti ,paprasciau,atejai y vaiku kambary ,pasakiai kad nori ysivaikyti ,ar tapti globeja ,ir gana. bet pradeda lysti y tavo vidu ,kas kaip kur kada ,turetu d

    supaprastykite ysivaikinima,

  5. Oksana

    Sekmes jusu garbingoje misijoje. Sveikatos ir dziaugsmo su vaikuciais. Paviesinimas, diskutavimas, atsakingu asmenu isitraukimas turetu sujudinti visa procesa, vedanti prie pasikeitimu istatymuose ir smegenyse. Tikiu, kad jums tai pavyks.

  6. Sigita

    Na, kiek griežtokai Jūs čia parašėte. :) Dėl genų pasiginčyčiau, nes jie irgi lemia nemažai. Beveik lygiai tiek, kiek ir auklėjimas. O bus vagys ar banditai – čia jau jų pasirinkimas.

    Bet labai įdomu! Laukiu tolesnių įrašų, nes pati turiu svajonę globoti ar įsivaikinti vaiką!

  7. Asssss

    Nesutinku su autorium. Tikrai isivaikinau dukra greiciau nei per metus. Zinoma, daug blogybiu mateme ir mes. nesurteikiama normali info apie vaiko sveikatos bukles, kol nera ivaikinimo ar globos fakto (bent mums nesuteike). Del vaiku sveikatos. Vaiku namuose tikrai daugiausia alkoholiku ir narkomanu vaikai, ir neduok Dieve jums paklius vaikas su alkoholiniu sindromu, pagalbos nesulauksit niekad… o vargo tikrai tikrai daug.

  8. Tadas

    Pagarba už šį gyvenimo žygį. Pažįstu moterį, kuri buvo apsiėmusi globoti 3 vaikus, visi jie buvo pradinuko amžiaus. Buvusi šeima – bomžai. Deja, per tris metus vaikų elgesys absoliučiai į gerąją pusę nepasikeitė – jie ir liko bomžais. Galop, apkaltino moterį smurtu, nes rado šašą ant užpakalio. Užtasyta po teismus ir institucijas, ačiū kad viskas baigėsi gerai. Išeikvojo daug nervų, sveikatos ir pinigų. Tad, mano pastebėjimas ir kaip mediko patarimas – nepasitikėkite aklai auklėjimu, aš tiek iš praktikos, tiek iš kitų patirties galiu paliūdyti, kad genuose slypi 80% žmogaus elgesio normų. Auklėjimas labiau apsprendžia moralinius dalykus, tačiau pastarieji stresinėse akimirkose akimirksniu paskęsta genų informacijoje, o ši paprastai būna tėvų atspindys.

    • Giedre

      Oi vargs siti zmones daug labai gerai kad turi kantrybes bet nezino kiek dar ju laukia.
      Teke matyti gimines kurie globojo 10metu nuo 2 metuku tirk prisikentejo jog patys be sveikatu liko ir dar apjuodinti apkaltinti nes genai kaip pradejo rysketi tai Dieve dieve

  9. Grazina

    labai lauksiu tesinio..

  10. Mario

    \“Visi normalūs tėvai ir šeimos vartoja alkoholį\“ – ar tikrai?