Mano asmeninis gyvenimas

Sekmadienį apie 16 val. ėjome pėsčiomis į svečius pas močiutę. Ėjome pro Ukmergės gatvę, vėliau pasukome į Salomėjos Nėries gatvę. Vyrai lėkė kaip pasiutę – visada priekyje, visada bėgte, vienas per kitą lenktyniaudami. Nusprendėmė kirsti kampą ir per kiemą pasukome link Gedvydžių gatvės aplenkdami Gedvydžių-S.Nėries sankryžą. Po kelių minučių paaiškėjo, kad toks pasukimas mums galimai išgelbėjo gyvybę… Girdėjome sirenas, vaikams paaiškinome, kad čia važiuoja policija, kuri surenka vaikučius, kurie neklauso tėvelių ir negražiai kalba bei mušasi. Kadangi sirenų buvo kelios, paaiškinome, kad taip kaukia ir gaisrinė ir greitoji pagalba… Tik vėliau sužinojome, kad vos už 200 metrų nuo tos vietos įvyko viena skaudžiausių nelaimių – jaunas vairuotojas dideliu greičiu nesuvaldė automobilio, šis išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą, trenkėsi į šaligatvį, vertėsi ir čiuoždamas nuskynė visus ramią sekmadienio popietę ten vaikščiojusius žmones. Jaunas vyras ir kūdikis žuvo, kiti 5 – reanimacijoje.

15min.lt nuotrauka

Kodėl ši avarija mus taip sukrėtė? Juk kas dieną Lietuvoje įvyksta baisios avarijos, žūna žmonės, vaikai, kūdikiai. Kodėl būtent ši avarija tokia baisi ir tragiška? Kodėl vos sulaikau ašaras kas rytą pravažiuodamas tą vietą ir matydamas vainikus ir degančias žvakutes toje vietoje, kur gaisrininkai žemėmis užbėrė tą kraujo klaną?..

Nejauku darosi vos tik pagalvojus, kad mes nuo tos vietos buvome vos per kelis šimtus metrų ir tikrai galėjome eiti tuo šaligatviu, nes visada ten vaikštome. Kaip ir tie jauni žmonės su kūdikiu, kaip ir mergaitė su mama, kaip ir jaunutė 23 metų mergina, kuri atrodė taip jaunai, kad ją vežė į vaikų ligoninę, nes nenustatę jos tapatybės medikai pagalvojo, kad ji vaikas…Kaip ir daugybė kitų žmonių laukusių autobusų stotelėje, vaikų šalia žaidusių krepšinį.

Kas per laikai atėjo! Eidami šaligatviu gal turime žiūrėti, ar į mus iš kitos gatvės pusės neatskrenda kelių erelio nesuvaldytas automobilis? Konkrečiu atveju S.Neries gatvė yra daugiau nei saugi – leistinas greitis čia yra 40 km/h, taigi net su tuo 10 km/h „avansu“ vairuotojai važiuoja 50 km/h greičiu. Nuo tokio greičio automobiliai nesiverčia ir 50 metrų ant stogo nečiuožia traiškydami visus, pasitaikiusius kelyje. S.Neries gatvę keikiame jau nuo žiemos, nes ji ištisai išvagota duobių. Plentas užlopytas siaubingai – lopas ant lopo. Ten važiuodamas net bekelės džipas purtosi, kaip meksikietis ant buliaus per rodeo, ką jau kalbėti apie žemesnes ir silpnesnes pakabas turinčius automobilius. Bet kas, saugantis savo automobilį specialiai nevažiuos didesniu greičiu tokiu duobėtu keliu. Pasirodo, yra kas važiuoja… S.Nėries gatvė yra gana tiesi, medžių čia nedaug, tad matomumas labai geras. Bet kokį iš kiemo išvažiuojantį automobilį pastebėti nesunku, tad visada galima greitai sustabdyti. Kažkas, nepastebėjo…

Ne man teisti tą žmogų, kuris sėdėjo už vairo, kai jau nekontroliuojamas automobilis žudė žmones, bet žinau, kad jis bus nuteistas per maža bausme – 8 metai kalėjime maksimaliai. Tai labai piktina, nes už tokio sunkumo nusikaltimus tokia bausmė yra per maža. 8 metus mes jam dar turėsime nuo savo atlyginimų moksčių pavidalu apmokėti „atostogas“ kalėjime, mokslą, kuris greičiausiai baigs jau kalėjime. Manau, tai yra neteisinga. Žuvusiųjų jau niekas neprikels, jokios tūkstantinės kompensacijos nekompensuos mamos, po 2 dienų pabudusios iš komos, ir sužinojusios, kad jos 20 dienų kūdikis mirė, kančių… Aišku tik viena – tokia menka bausmė nesustabdys kelių erelių, su kuriais reikia kariauti pačiais ekstremaliausiais būdais. Vienas tokių būdų galėtų būti teisinis – didinant bausmes ir sumuojant jas kaip tai daroma Amerikoje. Taip prie 8 metų už nužudymą autoavarijoje prisidėtų dar pora metų už pavojingą vairavimą, 2 metai už grėsmės visuomenei sukėlimą, 2 metai už visuotinio turto naikinimą, 2 metai už avariją važiuojant neleistinu greičiu ir dar keletą nusižengimų, kurių čia tikrai virtinė buvo padaryta. Taip susikauptų 20 metų už tokį sunkų nusikaltimą… Aišku, kalėjimuose kaliniai turėtų išsilaikyti patys ir dar uždirbti pinigus nukentėjusiems, nes dabar valstybė konfiskuos to jaunuolio turtą, kad padengtų šimtatūkstantinius ieškinius iš nukentėjusiųjų. 20 metų studentas jokio turto neturi, tad nukentės jo tėvai ir giminės, kurie čia niekuo dėti, nes ne jiems auklėti sūnų gražiai važinėti…

Na o mes su vaikais nuo šiol ramiai nebevaikščiosime. Kažkam teks išsiugdyti erelio akis, kaip kokiam Prezidentės apsauginiui, minioje ieškančio galimo teroristo… Gal tai padės išsigelbėti nuo kito keliu parskrendančio „erelio“, kurį norisi vadinti „kelių gaidžiu“?..

Visai neseniai į rankas papuolė viena knyga – Sju Džonson, Elizabet Bover, Džiulė Karlson “Senelių meilė: kaip tapti geriausiais draugais su savo anūkais”. Mes dar ne seneliai, tai galvojau nupirkti padovanoti savo tėvams, bet užmetęs akį į keletą skyrių nusprendėme su žmona, kad ši knyga skirta ir mums – jauniems tėvams, kurie pastoviai neturi laiko užsiimti su savo vaikais.

Kuo ji tokia ypatinga, kas ten joje stebuklingo? Ogi nieko. 3 nukvakusios amerikietės pedagogės ir psichologės kas keletą metų leidžia tą pačią knygą vis atnaujindamos pagal skaitytojų atsiųstus laiškus. Lietuviškai išverstas jau 5 leidimas, kuriame rašoma ir apie Facebooką bei Skaipą… Tai, kad knyga 5 kartus išleista JAV ir išversta į gyvą galybę kalbų pas mus nieko nereiškia… Man tik įdomu buvo kodėl žmonės ją perka, nors kainuoja ji knygyne apie 30 Lt.

Ši knyga padeda taupyti. Tie, kas turi vaikų, žino, kiek kainuoja žaislai ir per kiek laiko mažieji nenaudėliai juos sugeba sulaužyti, sugraužti ar pamesti. Šioje knygoje pateikiama dešimtys patarimų, kaip seneliai galėtų pagaminti kartu su anūkais sau žaislų iš visokių atliekamų senų daiktų. Keletoje knygos vietų radau tokį požiūrį, kad keliavimas į supermarketą vaikams turėtų būti atrakcija, pasižmonėjimas, o ne eilinis žaislų apipirkimas. O ką mes darome? Vos tik susodinam savo atžalas į vežimėlį, skubame į žaislų skyrių ir išsirenkame naują žaislą, kuri vaikai gaus tik tada, kai bus ramūs parduotuvėje ir nekels scenų… Iš patirties matau, kad jaunasis mūsų Karolis (2,5 m.) gali pusę dienos pražaisti su reklaminiu lankstinuku iš pašto dėžutės, tuo tarpu naujoji mašinytė jam įdomi tik 15 minučių… Paprasčiausias karpymas (su plastmasinėmis žirklėmis, aišku) vaikus prikausto gerai valandai, tuo tarpu lipdukų knygutė greitai numetama į kampą… Knygoje akcentuojamas paprastų žaislų darymas kartu su vaiku. Tai yra turbūt tai, ko mes, jauni ir veiklūs tėvai, galime skirti mažiausiai šiandieną. Dabar krizė, dirbu per du darbus, kad tik išlaikyčiau šeimą, bet kokia ta šeima bus, jei su savo sūnumis nepadarysiu kokio druskos piltuvo ar popierinio pakabuko, kuris sukasi… Juo labiau, kad tai galima padaryti beveik nemokamai (kainuos klijai, lipni juosta, popierius ir kiti kanceliariniai niekučiai) ir taip bent kažkiek sutaupyti gatavų žaislų sąskaita.

Knyga “Senelių meilė” dalinasi patarimais, kaip užimti vaiką ir kaip nelįsti vaiko tėvams į akis ir jų nežeminti prie vaikų. Gal dėl tos psichologinės dalies ji ir skirta seneliams, kurie savo anūkų balsus girdi telefonu kalbėdamiesi su savo vaikais. Mūsų Laimonas ir Karolis labai mėgsta kalbėti su močiute telefonu, bet net neįsivaizduojate, kad net telefonu galima pritraukti vaiko dėmesį ir palaikyti santykius su seneliais. Mūsų močiutė yra labai supratinga moteris ir mums labai daug nenurodinėja, kaip auklėti vaikus, tai vargu, ar nurodymai nesikišti į auklėjimą, kurie kartojasi knygoje gana dažnai jai irgi kažkaip keistai atsilieptų… Visa tai tik stiprina ryšius ne tik tarp močiučių ir vaikaičių, bet ir tarp močiučių ir tėvelių – bando klijuoti 3 kartas kartu, nes tai labai didelė vertybė, kurios pinigais nenupirksime…

Nepulsiu atpasakoti, kas toje knygoje parašyta. Galima atsisiųsti keletą puslapių ištrauką ir pasiskaityti prieš perkant šią knygą. Vien ištraukose pateikta daugiau nei 20 įvairių rankdarbių ir žaidimų, kuriuos nesunkiai galima žaisti ir su mama bei tėčiu, nereikia nei močiutės ar senelio. Atsispausdinkit juos ir pabandykit kažką padaryti savo vaikams.

Labai suintrigavo vienas iš paskutiniųjų skyrių, kur seneliams bandoma įrodyti, kad būtina jiems užsiregistruoti Facebooke ir palaikyti ryšius su anūkais. Aišku, Skaipas yra nerealus dalykas, ypač kai anūkai gyvena kitame mieste ar kartu su tėvais emigracijoje. Tai gana retas reiškinys, kai pagyvenę žmonės yra skatinami dėl anūkų mokytis naudotis naujausiomis technologijomis.

Kodėl vertėtų pirkti šią knygą? Nevertėtų, jei turite pakankamai laiko sėdėti internete ir susirinkti šimtus žaidimų ir žaislų idėjų, juos atsispausdinti ir susirūšiuoti. Deja, dauguma mamų ir tėčių neturi nei laiko, nei žinių, kur tokių dalykų ieškoti, nes internetas – ne tik informacijos šaltinis, bet ir šiukšlynas. Knyga turi išliekamąją vertę, nes joje pateikti patarimai galioja ne vien tik kūdikiams, bet ir didesniems vaikams, tad ji bus aktuali mažiausiai 8-10 metų. Dar po 10 metų padulkėjimo lentynose ji vėl gali praversti, kai tie patys vaikai pradės kurti šeimas. Knygą galima dovanoti. Ji tikrai vertingesnė dovana nei “gražiausių pasaulio vietų Top 100”, kuris daugiau suerzina, nes visko negali pamatyti… Kaip dažnai skaitote knygas? Greitu metu technologijos pažengs tiek, kad knygas namuose laikantys žmonės bus vadinami kolekcininkais… Ši knyga skaitoma ilgai, tad turėsite nuolat plauti rankas, kad ji išliktų graži ir švari.

Tai jau N-tas mano tinklaraštis (blogas) ir pirmųjų įrašų esu prirašęs šimtus. Nesvarbu… Iki pilnos laimės trūko dar vieno.

Šiaip rašau tinklaraščius apie darbą, savo pomėgius, internetą, rašiau apie biurokratijos mažinimą e-paslaugomis. Rašau lietuvių ir anglų kalbomis. Niekada nerašiau apie tai, kas vyksta mano asmeniniame gyvenime, ką mąstau, išgyvenu, jaučiu ir panašiai. O šioje srityje tikrai turiu ką pasakyti ir pasidalinti. Gal mano patirtis kažkam, nepažįstamam, ir pravers. Tokiu būdu šis tinklaraštis atsipirks 100%, nes atlygį sugebu pasiimti ne vien tik litais ar doleriais

Gal kai kurie įrašai bus nelabai aktualūs – nepykit. Man pačiam bus įdomu po 10 metų pasiskaityti, ką čia rašiau.

Kai kuriuose įrašuose mokysiu kaip gyventi, pažadu! Toks jau mano būdas, tad būkite mandagūs, išklausykite, bet nepulkite su priekaištais „ko čia mokai mus gyventi?..“

Gal net pradėsiu vėl rašyti eilėraščius…

Pasistengsiu čia parašyti bent kartą per mėnesį. Jei pavyks 2-3 kartus – labai džiaugsiuosi.