Mano asmeninis gyvenimas

Ryanair pigių skrydžių bendrovės vadovas Michaleas O‘Leary yra linksmų plaučių vyrukas. Jis dažnai lepteli kokį nors netikėtą sakinį, kurį paskui spauda volioja ir tąso tarsi kiniškus makaronus. Bet palikime linksmąjį airį žurnalistams, kurie dievina imti iš jo interviu, ir pereikime prie keleto įdomių faktų apie Ryanair.

Stiuardesės privalo mesti svorį

O taip, Ryanair „plačių“ darbuotojų nelabai mėgsta. Stiuardesės ir stiuardai yra skatinami mesti svorį. Tie, kurie neturi antsvorio, pretenduoja patekti į erotinį Ryanair darbuotojų kalendorių. Šiaip šis reikalavimas yra paaiškinamas tiesiog paranojišku lėktuvo svorio taupymu. Juk darbuotojai nesusimoka už savo skrydį ir galimybę aptarnauti patenkintus Ryanair keleivius.

Tik 1 tualetas lėktuve

Ryanair vadovybė stebėjo, kaip dažnai lėktuvuose Boeing 737-800 naudojamasi tualetu, ir priėjo išvados, kad du iš trijų tualetų galima atsisakyti. Vietoj jų galima pastatyti dar 6 sėdynes. Beje, toks pasiūlymas buvo pristatytas praėjus metams po to, kai buvo atsisakyta minties įrengti mokamus tualetus lėktuvuose.

Porno filmai lėktuve

Palaukite! Viskas ne taip, kaip dabar nešvankiai pagalvojote! Ryanair norėjo padaryti gera – pasiūlyti ilgesnių skrydžių metu nuomotis filmus už papildomą mokestį. Aišku, filmų pasirinkimas turėjo būti labai platus, kad patenkintų net įnoringiausių klientų norus. Animacija, veiksmo filmai, komedijos, melodramos, dokumentika, o taip pat ir porno filmai lėktuvo ekranėliuose turėjo būti rodomi už papildomą mokestį. „Viešbučiai tokią paslaugą siūlo, o kuo mes blogesni?“ – replikavo vienam leidiniui Ryanair vadovas Michael O‘Leary. Visiškai teisingai, tai atneštų tikrai didesnį pelną, ypač, jei dar tualetai būtų mokami. Po porno filmo į juos žmonės lakstytų dažniau ir užtruktų ten ilgiau…

Stovimos vietos lėktuve

Mokslinė fantastika? Tikrai ne. Štai kaip (arba panašiai) stovimas vietas lėktuve įsivaizdavo Ryanair vadovybė. Lėktuvo gale būtų išimamos 10 sėdynių, o jų vieton pastatyta 15 stovimų vietų. Stovimos vietos kaina lėktuve – 4 svarai (apie 16 litų). Tai turėjo būti patrauklus pasiūlymas netolimais maršrutais skraidantiems keleiviams. Deja, Boeing kompanija nepritarė tokiems lėktuvų „pimpinimams“, nes tai esą prieštarauja saugumo principams. Autobuse stovimos vietos juk yra, nors lėktuve krato kur kas mažiau nei autobuse… Turbūt panašia logika vadovavosi ir šios pigių skrydžių bendrovės vadovybė.

Keleiviai patys turėtų nusinešti savo bagažą į lėktuvą

Su rankiniu bagažu viskas aišku – 10 kg ir tam tikrų išmatavimų lagaminas. Tačiau kaip sutaupyti iš didesnio bagažo, už kurį susimokama 15 eurų papildomai? Kadangi papildomas bagažas gali būti tik iki 15 kg, tai jokia čia problema, kad keleiviai patys nusineštų savo lagaminus ir įkeltų juos į bagažo skyrių lėktuvo „pilve“. Tokiu būdu Ryanair nemažai sutaupytų, nes nereiktų samdyti oro uosto krovinių tarnybos, kad susitvarkytų su kroviniais. Deja, ši idėja taip ir liko neįgyvendinta. Pats O‘Leary sensta, tad turbūt suprato, kad senutė, vykstanti pas savo vaikaičius Londone vargu ar galės įsikelti didelį lagaminą. O jei lūš kaulai, tai po teismus užtampys ir dar milijonines kompensacijas prisiteis…

Įdomių faktų galima pasirinkti ir daugiau. Štai kad ir pasiūlymas apkūniems žmonėms susimokėti papildomai, atsisakyti antrojo piloto paslaugų, apmokestinti įlaipinimo bilietus (boarding pass), spausdinamus oro uoste ir t.t. Ko tik nepadarysi, kad pigūs skrydžiai būtų pigiausi. Kalba eina tik apie skrydžius, o kas sakė, kad visa kita irgi turi būti pigu?

Pasistengsiu šioje serijoje pasidalinti savo įžvalgomis ir įspūdžiais iš lietuvių mėgstamos šalies Turkijos. Keliaujame čia jau antrą kartą, bet pirmą kartą su visa šeima. Galbūt dėl to ir nepasakosiu apie istoriją, politiką ar geografiją. Šį kartą nenumatome daug kur keliauti, tad koncentruotis reikėtų į poilsį su šeima.

Pasiruošimas

Kelionę įsigijome seniai, dar vasarį, kai tik prasidėjo antroji išankstinių kelionių banga. Susirasti sekėsi sunkiai, nes važiavome dviem šeimomis – mes keturiese ir žmonos draugė su šeima – trys asmenys. Jei mums su vaikais kaina priimtina, jiems – kosminė. Po kelių savaičių paieškos pavyko rasti optimalų variantą – Arancia Resort Hotel 5* Alanijoje. Pagal nuotraukas ir aprašymą keliose agentūrų interneto svetainėse tai pasirodė gana padori vieta poilsiui su šeima. 10 dienų pasirodė pakankamas laikas, nes 7 – per trumpai, o 14 – per ilgai ir per brangiai. Nusipirkome, kaip įprastai – internetu, nematėme net aptarnavusios vadybininkės. Kadangi skambinėjom daug kur, negaliu pasakyti, ar su ja teko bendrauti net telefonu. Agentūroje apsilankiau tik kai reikėjo perduoti pinigus…

Lėktuvo skrydis – nežmonišku metu – 5.30 ryte. Suaugusiam keltis trečią valandą nakties gal ir nedidelė bėda, tačiau 3 ir 4 metų vyrukams – gana problematiška. Juo labiau, kad lagaminus krautis palikome paskutinei dienai, o juos kraudamiesi apie kelionę nekalbėjome. Tiesiog krovėme, ko mums galėtų prireikti. Kadangi reikėjo išvežti ir mūsų katytę Mieliukę atostogų pas močiutę, visa kelionės magija buvo sufokusuota į kelionę pas močiutę. Mūsų vyrukams tai jau savaime didelis įvykis, todėl lagaminų jie su lėktuvu nesusiejo. Nežinau, ar turiu teisę duoti patarimų tėvams, bet nesusilaikysiu – vaikus apmauti galima ir nemeluojant, tiesiog nutylint, į kokio svarbumo kelionę ruošiatės. Juk ir jų žaislai atsiduria tame lagamine… Taip išvengiamas bereikalingas stresas dėl pačio skrydžio fakto.

Lagaminai gavosi neįtikėtinai lengvi, nes nesidėjome jokių rūbų ilgomis rankovėmis, jokių kelnių, kedų ar kilogramų kosmetikos (pasimokėme jau iš skrydžio prieš pora metų, kad šaltų orų ten nebūna ir tikrai nereikia trečdalio rūbų). Vaikų kibirėliai – puiki vieta krautis būtiniausius vaistus, papuošalus, kojines, apatinį trikotažą ir kitus smulkius daiktus, kuriems nebaisus susiglamžymas.
Kad lagaminai nepasimestų, vaikams davėme juos apklijuoti lipdukais. Tai patinka visiems vaikams, nes tai labai linksmas žaidimas. Man – mažiau galvos skausmo, kaip paskui atpažinti standartinius lagaminus, kuriais važinėja pusė Lietuvos…

Oro uostas ir lėktuvas

Lėktuvą mūsų vyrai pamatė tik oro uoste praėję visus postus ir apžiūras. Įdomu, kaip per tuos rentgeno aparatus atrodo vaikiški pistoletai ir vandens granatos

Įsodinimas įvyko sklandžiai, nes į lėktuvą lipome per kišenę, taigi jie nematė vaizdo iš lauko. Pasiruošėme pusę kilogramo čiulpinukų ir du buteliukus vandens. Tiesa, pasiėmėme ir tuos kamštelius nuo vaikiškų gėrimų, kurie neleidžia per daug vandens užsiversti. Atrodo, tai padėjo, nes nei kylant, nei leidžiantis vyrams ausų negulė. Tiesa, buvo tokių vaikų, kurie žviegė it skerdžiami. Saldainio čiulpimas ir nuolatinis gėrimas aktyvina rijimą, o tai svarbiausias vaistas nuo sproginėjančių ausų.

Mūsų vyrams skrydis patiko – jie paprasčiausiai miegojo ant mamos kelių…

Atvykimas į viešbutį

Galima sakyti – sklandus, kaip visada, nes Tezturas, kaip ir kitos tarptautinės agentūros turi puikiai susitvarkę savo logistiką. Prie oro uosto išėjimo įrengti stendai, prie kurių suteikiama informacija, į kurį autobusą lipti. Autobusai – naujausi ir tikrai nepriekaištingi. Kaip ir visų vairuotojų vardas – Ali ir jie labiausiai mėgsta bakšišą – arbatpinigius, kurių palikti primena pati lietuvė gidė.
Nuo Antalijos oro uosto iki Alanijos – 130 kilometrų, tačiau mums pasisekė, kad visi viešbučiai išdėstyti neprivažiavus centro, taigi tik 110 teko kratytis naujausius 2011 metų modelio autobusu. Tai, kad vairuotojas vertas arbatpinigių jis pademonstravo įvažinėdamas į kiekvieno viešbučio kiemą ir iš ten išsukinėdamas „milimetrovkėmis“.

Atvykome į Arancia viešbutį apie 12 valandą ir iš karto pajutome, kad 5 žvaigždutės čia už aplinką, o ne už aptarnavimo kokybę. Lagaminus palikome prie priimamojo (reception), nes buvo pasakyta, kad nėra kambarių. Užpildę lapelius gavome juodas apyrankes, žyminčias, kad esame šio viešbučio klientai. Jos mums leido mėgautis šaltu alumi iš karto, o vaikams – kibirais pepsikolos ir vaisvandenių (sultimis to surogato nepavadinčiau). Apie valandą palaukę nežinioje, pagaliau gavome iš vietinių belbojų (bellboys – vaikinukai nešantys bagažą) kvietimą eiti į kambarius. Aišku, kambariai ne tame pačiame aukšte. Teko tenkintis 5 ir 7 aukšto kambariais.

Kol laukėme galėjome bent gėrėtis vaizdu į Arancijos baseinus, kurie, kaip pamatėme vėliau, iš tikrųjų yra superiniai.

Kambariai

Kambariai – standartiniai, ne itin švarūs, bet tvarkingi. Vaizdas – į jūrą. Tas švarūs reiškia, kad kiliminė danga sulaistyta kažkuo taip, kad neišsivalo, o užuolaidos – su dėmelėmis. Vėliau supratome kodėl. Pagal ten esantį kontingentą turkams tikrai neapsimoka stengtis laikyti viską nepriekaištingai švariai. Esame buvę vokiečių kompanijai priklausančiame viešbutyje Meksikoje, kur rusų ar lietuvių nerasi nė su žiburiu. Va ten tai nepriekaištinga švara ir tvarka…

Nakvynė

Sunki. Ilgai nemiegoję norėjome poilsio, o diskotekos garsai atskriedavo iki 3 val. ryto. Net nežinau ar tai iš mūsų, ar kaimyninių viešbučių. Aišku, vyriukams nei tanko šūvis nebūtų įtikinantis signalas atsibusti ir atsikelti…

Lovos patogios, patalynė – švari. Daugiau čia nieko nereiktų pridurti. Žiūrėsim, kas bus po pirmojo tvarkymo, kurį, kas man pasirodė keista, reikia užsakyti mygtuko paspaudimu, o ne paliekant kortelę ant rankenos. Paspaudus mygtuką šalia durų rankenos užsidega švieselės ir kambarinės mato, į kuriuos kambarius joms reikia eiti, į kuriuos ne. Vyrai parodė, kad reikės būti atidiems, nes mygtukai kaip tik virš jų lovų, o mygtukus spaudyti ir lemputes mirksinti vaikams visada yra smagu…

Savaitgalį buvome kaime – buvo senelio gimtadienis, todėl su vaikais pripirkome dovanų ir nulėkėm į Tauragės rajoną. Kaime vaikams patinka, net prastu oru. Kaime yra labai daug gyvūnų, kuriuos galima patampyti ir padresiruoti. Vienas tokių gyvūnų – šuniukė Musė, su kuria vaikams labai linksma.

Kitas vaikų gyvūnas yra katinas Tigrius, kurį Laimonas pabandė net padresiruoti. Sunkiai gavosi, tai teko paleisti ir keletą išmoktų keiksmažodžių (gerai, kad lietuviškų).

Nieko čia daugiau nepakomentuosi, reikia pamatyti.

Savaitgalį su šeima lankėmės prie jūros, bet apie ją tikrai nerašysiu, nes nieko ten įdomaus. Pats įdomiausias kelionės momentas buvo 2 valandos praleistos mažajame zoologijos sode – Mini Zoo.

Kažkada prieš metus rašiau apie Lietuvos zoologijos sodą Kaune. Tada atsiliepimai nebuvo labai teigiami. Po šios savaitės išvykos drąsiai galiu teigti, kad Mini Zoo tikrai geresnis, nei Kauno ir nedaro gėdos Lietuvai prieš užsieniečius, kurie labai gerai žino, kokias teises turi gyvūnai.

Pradėkime nuo to, kaip sunku tą sodą rasti, nes jis įsikūręs Jonušų kaime, šalia Dauparų – 12 km. nuo Klaipėdos. Nepaisant klaidaus keliuko, žmonių 12 valandą dienos buvo labai nemažai, o šalia esanti nemokama (!) automobilių aikštelė beveik pilna. Suradome su vietinių pagalba, ne bėda…

Kainos labai padorios – 8 litai suaugusiems, 4 litai vaikams nuo 4 metukų. Pensininkams, moksleiviams ir studentams – 5 litai. Tai labai padori kaina už tai, ką lankytojai pamato už tų vartelių.

O pamato tikrai įspūdingų gyvūnėlių. Pirmiausiai pritrenkė toks gyvūnėlis kaip… jūrų kiaulytės. Nu nei kiaulės, nei jūros, bet auginamas namie dekoratyvinis gyvūnėlis. Kai jų aptvare kokios dvi dešimtys visokių dydžių ir spalvų, tikrai gali pusvalandį stebėti, kaip jos ten greitai laksto, žaidžia, valgo, bando poruotis… Labai linksma atrakcija.

Bagyra per karščius miegojo

Nustebau dėl kelių labai egzotiškų gyvūnėlių, kurių nėra Kauno zoologijos sode ar Grūto parko sodelyje. Netyčia priėjome didžiulį narvą, kuriame miegojo juodasis jaguaras. Taip, tai iš animacinių filmukų apie Mauglį žinomas gyvūnėlis (Bagyra), kuris net miegantis atrodo labai įspūdingai. Šalia juodųjų jaguarų, ratus suko amerikietiškoji puma. Liūtai ir tigras, kaip ir priklauso šiems gyvūnams vidurdienį miegojo. 32 laipsnių karštis vargino ne tik Amūro tigrą, kuris slėpėsi pavėsyje. Netgi hienos drybsojo liežuvius išleidusios, nors jos prie karščių turėtų būti pratusios.

Karštis vargino ir dar keletą egzotiškų gyvūnų. Vienas jų – jakas su didžiule vilna ir ragais. Lokiukas iš viso sėdėjo pilnoje vandens vonioje ir graužė ananasą. Netgi dvikupris kupranugaris, kuris yra daug didesnis už tuos, kuriais teko jodinėti Tunise, vartėsi po žemes, bandydamas kažkaip atsigaivinti. Kengūros tūnojo pavėsyje aptvaro kampe.

Elnias leidžiasi glostomas ir didelių, ir mažų

Vienas iš labiausiai nustebinusių dalykų nutiko prie lapių ir vilkų aptvarų. Bežiūrint lapiuką pas mus atėjo elnias. Ištiesus ranką iš karto ją apuostė, tikėdamasis kažko skanaus. Elnias leidosi glostomas, vaikštinėjo laisvas po teritoriją. Paskui elnią atėjo ir stirna, o už jos – asiliukas. Už vilkų narvo pamatėme daržinę, kurioje ant šieno guliniavo ir balti šiaurės elniai pūkuotais ragais. Jie irgi leidosi glostomi ir myluojami.

Glostyti gyvūnėlius ir maitinti buvo galima visur, išskyrus plėšresnius žvėris, ant kurių narvų buvo užrašai „Nekišk pirštų, nukąsiu“. Maisto kibirėlį buvo galima nusipirkti perkant pilietus. Mes to nepadarėme, todėl baisiai pasigailėjome. Teko stebėti, kai svečiai iš Rusijos maitino visus kupranugarius ir elnius iš eilės ir krykštavo kaip vaikai… Tokia veikla suteikia labai daug laimės ir džiaugsmo lankytojams, ko nėra Kauno zoologijos sode.

Vietnamo paršiukai ne tik laižosi, bet ir kandžiojasi...

MiniZoo gyvūnai yra labai jaukūs. Vietnamo paršiukus, šerniukus galima paglostyti per narvus. Netgi milžinišką jaką galima paglostyti. Bene labiausiai patiko glostyti nedidelius meškėniukus. Jų ten apie 10 viename narvelyje, todėl labai smagu stebėti, kaip jie vienas su kitu bendrauja. Kartais grybšteli dantukais, tikėdamiesi, kad duosime skanėstą, bet tai nesutrukdė jais gėrėtis po kelis kartus. Beždžionėlės ten – didžiausios chuliganės. Iš užrašų prašančių saugoti savo daiktus galima spręsti, kad jos labai mėgsta atiminėti iš vaikų viską, ko jie tvirtai nelaiko – saldainių, maisto, kepurių, žaislų… Daugumą gyvūnų galima maitinti, todėl jie žmonių nebijo ir visai nestresuoja juos pamatę.

Matėme nemažai tuščių narvų, kai kuriuose jų gyvena paprasčiausios katytės. Vietiniai pasakojo (Dauparuose gyvena mano krikšto tėvas, kuris asmeniškai pažįsta šios gamtininkų stoties įkūrėją ir šeimininką), kad šis zoologijos sodas nuolat keičiasi gyvūnais su kitais zoologijos sodais, dėl to gyvūnai tai atvyksta, tai išvyksta. Matėme naujai statomus aptvarus, kuriuose įsikurs daugiau gyvūnų, tad nuvažiavę kitais metais, rasime į ką paganyti akis. Kaune taip dažnai gyvūnėliai nesikeičia.

Visa tai yra vienos šeimos rūpestis. Sodą įkūrė Edvardas Legeckas 2002 metais. Dabar, kai gyvūnų yra virš 300 rūšių, o kai kurių ganosi bandomis ir pulkais, ūkyje dirba ir pagalbiniai darbininkai. MiniZoo yra išlaikomas iš bilietų, gyvūnų prekybos kitiems zoologijos sodams, rėmėjų paramos. Remia zoologijos sodą vietinės parduotuvės, kuriose nuolat atsiranda sugedusių daržovių, kurias gyvūnai sušveičia kaip delikatesą. Pačiam teko matyti iš IKI atvežtų papuvusių sufasuotų bulvių, kurias paprastai prekybos tinklai išmeta į šiukšlyną. Vietiniai ūkininkai irgi padeda. Galima savo 2% pajamų mokesčio pervesti. Iš valstybės šeimininkai paramos negauna, tačiau narvai sutvarkyti, statomi nauji, tad sunkmečio zoologijos sodui nematyti. Gal dėl to, kad sumaniai tvarkomas ūkis?

Jei būsite netoli Klaipėdos ir norėsite porai valandų atsigauti emociškai, siūlau užvažiuoti su draugais ar šeima. Iš gyvūnėlių sklindanti teigiama energija labai atpalaiduoja. Ne veltui MiniZoo savo puslapyje zoosodas.com rašo:

Gamtininkų centro „Mini Zoo“ lankymas yra neprivalomas, lankytojai nemylintys gyvūnų, su bloga nuotaika, mėgstantys pastoviai konfliktuoti, skundų mėgėjai, centre yra nepageidaujami.

Šioje teritorijoje visada teisūs gyvūnai!

Būkite malonūs, elkitės kaip svečiuose pas juos ir jūs būsite jiems mieli ir simpatiški. Negadinkite nuotaikos sau ir kitiems.

Keletas nuotraukyčių geresniam įsivaizdavimui:

Sidabrinių lapučių voljeras pustuštis

Atrodo, kad pumą galima šiaip paglostyti...

Meškutis visą dieną gulėjo vonioje ir ėdė ananasą

Lūšiukui karšta

Liūtukų darbas - miegoti 20 valandų per parą

Lietuviški lapiukai vis malėsi po aptvarą...

... o stepių lapiukas korsakas - deginosi ant savo būdos.

Jakas - labai ramus ir švelnus šiaurinių platumų gyvūnas

Hiena pasijautė kaip namie - Afrikoje

Baltapūkis šiaurės elnias turi pūkuotus ragus ir yra labai drąsus

Kupranugariai draugavo tik su tais, kas atnešė batono

Vieni žaismingiausių gyventojų - meškėnai

Emu irgi leidosi pakedenti plunksnas-kailį