Mano asmeninis gyvenimas

Kai įžengiau į šią vietą, galvojau, kad papuoliau ne ten… Sėdmaišiai ir ant jų išsidrėbę jaunuoliai man asocijuojasi su kiek kitokiomis įstaigomis, bet pasirodė, kad jie gali gulėti ir kitur. Priėjau prie stalo, o manęs laukė dar vienas siurprizas – nėra jokio meniu, druskinės, cukrinės, servetėlių ir alkoholinių gėrimų reklamos stovelių. Neprofesionalu… Kas per kavinė, kuri nesiteikia meniu padėti. Sėdžiu, laukiu, žmonės sėdi, kalba gan garsiai, geria kavą iš popierinių puodelių. Kažkas čia ne taip. Tada pamatau kavos aparatą ir viskas pradeda aiškėti…

Negaliu patikėti, kad jie tą kavą geria tiesiog iš aparato. Juk čia Vilniaus centras, Gedimino prospekto galas (prie Seimo), čia turi būti NORMALI kavinė. Bet nėra. Nėra barmeno, padavėjos, tik administratorius, kuris į mane žiūri, lyg klausdamas „Na, ir?..” Tada pamatau kainoraštį. Ne meniu, o kainoraštį, nes čia prekiaujama ne kava ir arbata iš kavos aparato, bet LAIKU. Valanda – 12 litų, už kiekvieną kitą minutę – po 10 centų.

Prisimenu tuos laikus, kai eidavom į interneto kavines pasitikrinti pašto. Ten būdavo pilna vaikų, žaidžiančių Counter Strike tinkle. Vienas žaidžia, du šalia nurodinėja ką daryti. Tik čia nėra nė vieno kompiuterio. Aš atsinešiau savo. Atsidarau, veikia Wi-Fi. Jėga! Administratorius vis dar klausiamai žiūri. Na aišku, reikia susimokėti. Štai tau 12 litų, o kiek kainuoja kava? NEMOKAMAI?!  Tai akcija čia kokia? Kiek noriu galiu gerti? Ir arbatos? Na va, pasirodo, kad jau sutaupiau, nes centre 2-3 puodelių kavos arba arbatos už 12 litų nelabai kur nusipirksi… Dar internetas nemokamas. Sėdžiu, vartau savo Facebook. Juk laiko turiu dar valandą, tad galima ir niekur neiti.

Užeina grupė jaunimo. Atsineša kažkokią dėžę. Deda ant stalo ir kažką pradeda vaidinti, mėtyti kauliukus. Aaa teisingai, čia nauja mada – stalo žaidimai. Mes savo laiku butelį sukdavom, degtuką dantimis perduodavom, o jie dabar žaidžia visokius žaidimus, nors nebe vaikai iš pažiūros, gal net nebe studentai. Stebiu juos. Pasikeitė tie laikai, kai į kavines einama tik pavalgyti ar išgerti alaus. Dabar čia žaisti susirinko. Kavos jau nebegaliu gerti. Antras puodelis iš eilės – per daug. Imuosi arbatos.

Ateina kiti. Atsineša picą. Na, čia jau per daug. Kaip jiems leido įsinešti picą? Tai juk ne pagal taisykles. Dabar pradedu suprasti, kodėl ši vieta pavadinta Anti-cafe. Tai prieš kavinės taisykles. Sunku suvokti, bet kai pamatai žmones stumdančius stalus, valgančius savo sumuštinius ir iš šalimais esančios parduotuvės nusipirktą vištos šlaunelę su balta mišraine, pasidaro daug kas aišku. Čia lankytojai gali daryti, ką tik nori, o barmenų nėra…

Mano valanda baigiasi. Jau eisiu, bet kaip koks Karlsonas pažadu čia sugrįžti. Čia visai nieko surengti susitikimą su verslo partneriais ir parodyti viską internete gyvai… Reikės apsilankyti dar kartą.

Gimtadienis – labai laukiama šventė, konkuruojanti tik su Kalėdomis. Priežastis labai paprasta – per gimtadienį vaikai gauna dovanų. Štai viena dovana, kurią Karolis gavo per savo 4-jį gimtadienį norėtųsi pasidalinti. Neslėpsiu, man pačiam ne kartą kilo noras pažaisti stumdantis su vaikais eilėje, kas pirmas nuleis mašinėlę.

Močiutė Karoliui padovanojo išreklamuotąją „Wall tracks“ dovaną. Tai paprasti bėgeliai mašinėlėms, tvirtinami ant sienos. Paprastas traukinukas dedamas ant grindų, o čia viskas tvirtinama prie sienos abipusėmis limpančiomis juostelėmis. Labai paprasta ir nereikia sienų gręžti. Du takeliai prisikabina keturiomis „lipučkėmis“ pagal instrukciją. Tada belieja sudėti plastmasinius bėgelius ir pradėti leisti mašinytę.

Šio žaislo esmė – 180 laipsnių apsisukanti mašinytė specialioje drifto aikštelėje pirmo aukšto pabaigoje ir svertas, kuriuo mašinėlė patenka į antrą aukštą. Viskas atrodo gana paprasta, tačiau inžinieriai turėjo padirbėti Kitas didelis pliusas yra tai, kad šis žaislas, kaip ir Lego, turi papildomai perkamas dalis, iš kurių galis papildomai prisidurti kelis aukštus. Taigi, „Wall tracks“ gali tapti vos ne kasmetine gimtadienio dovana…

Štai taip mūsų jaunuoliai veržėsi prie ant sienos kabančių takelių. Jų entuziazmas tęsėsi apie valandą. Svarbiausia, kad visiems knietėjo paleisti mašinėlę patiems ir sugauti ją apačioje.

Čia reikėtų atsidusti, nustatyti tą lietuvišką toną ir pasakyti „Mūsų laikais tokių žaislų nebuvo…“. Taip, mūsų laikais buvo daug kitų žaislų, kurių dabar su žiburiu neberasi, arba jų kaina – kosminė. Mūsų laikais žaislai ugdė protinius sugebėjimus, o dabar prisideda ir muštynių ugdymas (tai daro visi transformerių tipo žaisliukai). Esmė yra ta, kad nestovime vietoje, tobulėjame, tad turi tobulėti ir žaislai. Juo labiau, kai jie išsprendžia vieną didelę problemą – vietos ir erdvės, kuri gali būti skirta žaidimams.

Bet kuriuo atveju noriu pagirti kūrėjus už idėją, rinkodaros specialistus – už puikią rinkodarą, nes šiuos bėgeliusgalima pirkti vis naujus ir naujus. Gamintojams, kaip visada, rankos nespausčiau, nes viena detalė atsiklijavo jau po keliolikos minučių naudojimo… Teks turbūt normalius klijus į pagalbą pasitelkti…