Geriausia dovana žmonai – mobilus telefonas

Artėja žmonos gimtadienis, tai neiškenčiau ir padovanojau mobilųjį telefoną Sony Xperia Z1 Compact. Aišku, ji iki tol buvo užkietėjusi Samsungo fanė ir sakė, kad jokio kito nenori, visi kiti mobilūs telefonai jai negražūs ir neįdomūs, bet vat gavosi taip, kaip gavosi…

xperia z1 baltas

Klausiu, kokio telefono ji norėtų?

Atsakymas buvo labai kuklus – kad kamera būtų 20 megapikselių ir gerai fotografuotų. Visa kita – nesvarbu… Ne nuostabu, ji dirba kirpykloje Kirpkis LT ir jau tikrai toks kameros kas dieną reikia. Tai kokia šukuosena, tai plaukų skutinėjimas vaikui, tai šiaip kažką gražaus pamatė. Samsungo 8 megapikselių kameros tapo per mažai, todėl užsimanė 20. Čia kalti Lumia telefonai. Kažkas užrodė, kokias nuotraukas jie daro, tai ir užsigeidė… Ką gi, brangioji, tavo norai, man įsakymas. Nors ir tik vieną dieną per metus 😉

Sony Xperia Z1 telefonas – labai įdomus ir fainas

Kodėl sutinku su tokiomis dovanomis? Puikiai žinau, kad šis mobilus dažniau bus mano rankose, o ne jos. Ypač, kai visą dieną kerpa.

Kaip ir visi kiti Xperia mobilieji telefonai, taip ir šis turi 20 megapikselių kamerą. Ji tikrai gerai veikia ir fotografuoja žiauriai puikius vaizdus. Labiausiai žmonai patinka štai tokie :)

2015-10-23 20.09.52 2015-10-23 20.12.19

Man patiktų gražūs gamtos ir prietemos vaizdai. Fotografuojant mažesnio apšvietimo patalpose, Sony kameros tikrai parodo aukštą lygį.

Kitas geras dalykas yra baterijos taupymo rėžimas STAMINA. Laiko baterija mažiausiai 2 dienas, aišku, jei tik ištisai žaidimų nežaidi. Šiaip Sony pripumpavo daugybę ne visai reikalingų funkcijų, kurių kol kas nesurandu, kaip išmesti J bet čia tik laiko klausimas…

Vienas momentas, kuris man asmeniškai nepatinka – neišimama baterija. Kas bus, kai telefonas pakibs? Reikės laukti 2 dienas, kol išsikraus visiškai?

Dar vienas dalykas, kuris man asmeniškai nėra patogus, bet žmonai visai netrukdo – 4,3 colio įstrižainės ekranas. Juk čia Xperia Z1 COMPACT – mažesnė Z1 versija. Žmonos Samsungas buvo toks pat, tai ji didelio diskomforto nepajautė, Man tokie maži mobilieji telefonai atrodo gana nepatogūs, tačiau prisiminiau – jis juk ne mano!

Dabar taupysiu pinig4lius kokius metus ir pirksiu Xperia Z5. Per t1 laiką gal kiek atpigs 😉

Foto, Parduotuvės ,

Išsinuomavau požeminį parkingą Perkūnkiemyje

Viskas. Daugiau nebeįmanoma kentėti. Grįžtu 17.30 iš darbo ir turiu sukti ratus, kad surasčiau, kur pastatyti automobilį netoli namų. Kartais tenka drebėti, ar niekas jo neapdaužys. Vaikai – ne chuliganai, tačiau kai jiems tenka žaisti nuolatinėje statybų aikštelėje, tai akmenys yra vieni pagrindinių jų žaislų. Maniškiai mėtosi akmenimis, tai reiškia ir kiti, todėl nenoriu, kad būtent maniškė Opel Zafira nukentėtų…

požeminis garažas Perkūnkiemyje

Dabar mano mašinytė ramiai sau ilsisi vos už 20 metrų nuo mano laiptinės. Gaila tik, kad neradau išsinuomoti po savo namu, tačiau atrodo, kad po kaimynų namu vietos yra laaaabai daug. Šalia įėjimo į liftą vakare stovi kokios 7-10 automobilių ir 30 vietų. Kai įvažiuoji, suveikia daviklis ir užsidega šviesos – nereikia tūnoti tamsoje. Aišku, baugu šiek tiek, tačiau kieme ne ką saugiau…

Dabar iš karto pateikiu informaciją tiems, kas irgi nori išsinuomoti parkingą Perkūnkiemyje.

Nuomoja UAB „Romanatalis“, nes jie yra šių požemių valdytojai.

Kiek liko laisvų vietų galima pasižiūrėti naujasbustas.lt puslapyje.

Kainuoja 20 eurų mėnesiui. Už pultelį reikia palikti 30 eurų depozitą, kurį sugrąžins, kai baigsis nuomos sutartis, kuri pasirašoma su visais. Čia kainas aš savo rašau, nes geri derybininkai gal ir sugebės gauti pigiau…

Susisiekti galima tiesiai su vadovu Alvydu +370 650 58800 (bendrauja konkrečiai, bet maloniai).

Dabar pasvarstykime, ar tie 20 eurų yra daug, ar mažai. Kaip matėte patys, Perkūnkiemyje dabar šalia statybininkų dirba ir kiti darbuotojai – Vilniaus savivaldybės viešosios tvarkos skyriaus pareigūnai. Jie dirba baisiai intensyviai, nes kas dieną išrašinėja baudos kvitukus už automobilių statymą gatvėje. Dėl „ofisinių“ man nei šilta, nei šalta, tačiau Perkūnkiemio gyventojų nuoširdžiai gaila. Jei statysi ten nuolatos, baudos tik didės ir per pora savaičių galima išleisti viso pusmečio parkingo nuomos mokesčius… Taigi, ar 20 eurų brangiau už sumokamas baudas? Tikrai nemanau.

Yra ir kiti faktoriai, kurių nepaskaičiuosi finansiškai. Tai kasdieninis stresas, kurį patiria vairuotojai, kai neranda, kur pastatyti ir turi sukti ratus, kol įkiš savo mašiną.

Žiemą prisideda kitas garažo privalumas – taip mašina neapšąla. Aišku, garažas nešildomas, tačiau ir ledo sluoksnio grandyti nereikės ir sniego kasti, kad išvažiuotum. Sutaupom daug brangaus laiko rytais.

Visa tai sudėjus man atrodo, kad 20 eurų galima skirti mėnesiui ir nesiparinti dėl mašinų ir baudų.

Namai , ,

Rugsėjis – iššūkiai ir darbai

Ruduo. Kažkaip pamenu, kad buvo jis žadėtas šiltas ir malonus, tačiau tais sinoptikais pasitikėti sunkoka. Lietus merkia, šlapia ir niūru jau nuo pat rugsėjo pradžios. Tuoj iš viso laiką pasuksime atgal ir teks keltis ir vaikus vežti į mokyklą tamsoje… Nieko, išgyvensim, ne pirmas kartas…

Rugsėjis – mėnuo gana chaotiškas. Taip yra dėl mokyklos ir pasikeitusio gyvenimo ritmo.

Mokykloje rugsėjo mėnesį mokytojai pora savaičių sudarinėja tvarkaraštį, tad nei Laimonas, nei Karolis tiksliai nežino, kokios pamokos bus rytoj. Karolio mokytoja pamokų tvarkaraštį atsiunčia el. paštu, todėl apie 8 valandą vakaro sužinome ir namų darbus ir pamokų tvarkaraštį. Tada puolame tikrinti namų darbų ir su vaikais sugaištame iki 21.30, kol jie paruošia viską, kol susideda knygas.

pirmokai

Mano pirmokas ir antrokas

7.00 pirmasis žadintuvas. Per pusvalandį apsirengti, susišukuoti savo madingas šukuosenas, kurios rytais virsta į tikrus kaltūnus, pavalgyti, atnešti maisto dėžutes ir gertuves tėčio ruošiamiems priešpiečiams mokykloje. Dažniausiai tai būna sumuštinis arba bandelė, nes per 4-5 pamokas praalkti spėjama ne itin daug. 7.30 antrasis žadintuvas, sakantis, kad jau laikas mautis batus ir nerti pro duris į mašiną. Perkūnkiemyje pastoviai kamščiai, be to ruošiamės ir žiemą, kai 10 minučių teks gramdyti apšalusius stiklus. 7.50 – jau prie mokyklos. Kol kas vedu vaikus pats iki klasės, kol Karolis apsipras. Vėliau paleisiu vienus – kaip gi kitaip išsiugdysiu pasitikėjimą, kad nueis jie be nuotykių tuos 200 metrų nuo mašinos stovėjimo aikštelės iki klasės durų?..

Darbas – 8.10. Visą vasarą leidau sau darbus pradėti 9 ar 9.30. Dabar jau to nebebus. Visus metus teks rytais jaunuolius šitaip nuvežti. Dėl to ir keičiasi dienos ritmas.

Rugsėjis tuo ir sunkus, kad gausu darbų. Remontuojame namus. Pasistatėme bute dar vieną kambarį, kuris atrodo maždaug taip (pirmoje nuotraukoje vaizdas iš virtuvės, antroje – aktyviausi statybininkai – Karoliukas su krištatėviu Vaciu iš Kauno).

kambario remontas kambario-statybos

Namus remontuosime dar pora savaičių (glaistas, sienų dažymas, durys), o tada prasidės malonioji dalis – šeimyninės lovos paieškos. Tai bus pirmoji mūsų šeimyninė lova, nes iki šiol miegodavome ant spyruoklinio minkšto kampo, sofos ar tiesiog ant žemės pakloto čiužinio. Normalios lovos su grotelėmis ir aukštu galvūgaliu nesame dar niekada turėję, nors vedę esame jau 8 metus.

Kitas rugsėjo rūpestis – daržai. Bulves jau pradėjome kasti, tad savaitgalį pratęsime. Vėliau – burokai. Gal ir grybų rasime daugiau, nes dabar palijo neblogai… Taigi marinavimas, virimas, tvarkymasis darže – mūsų savaitgalio rūpestis. Jaunuoliai kartais padeda (už žaidimo laiką planšetėmis, o kartais ir už eurą, kurį čia pat išleidžia ledams ir saldainiams), todėl darbai eina nenuobodžiai. Spėk tik saugoti, kad su kastuvais ir kauptukais vienas kito neužmuštų… 😉

Tokia štai ir rutina mūsų laukia rugsėjį. Mokykla, daržai, namų remontas. Spalis bus kur kas ramesnis, nes daug kas stos į senas vėžes. O juk tai gyvenime yra svarbiausias dalykas – pastovumas. Nesame jaunikliai, kuriems reikia nuotykių ir aštrių pojūčių kiekvieną savaitgalį. Savo emocijų kalną jau esu susirinkęs prieš 10 metų, tad dabar lieka tik kantriai rūpintis šeima, uždirbinėti pinigėlius, išsimokėti paskolą ir stengtis daugiau laiko praleisti ne darbe, o namie, su savo berniokais, kurie be tėvo paraginimo nė valgyti neitų…

Bendrai, Namai, Vaikai ,

Kur dėti vaikus vasarą?

Taigi, klausimėlis už 10000 eurų – kur dėti vaikučius vasarą?

  • Pas močiutę kaime? Gal kokį mėnesį…
  • Į stovyklą? Savaitei, be to gana brangu…
  • Namie? Nuo kompiuterio smegenys išvarvės tiksliai, o knygų likę vieni jie neskaitys nei garsiai, nei tyliai. Be to vienų vaikų namie palikti nelabai ir galima…
  • Kieme? Ten jie galės mušti mažesniuosius, laužyti medelius, vos nepapuls po mašina, nudauš kaimyno mašinos veidrodėlį ir susiras naujų blogų draugų kompaniją… Brrrr, net plaukai pasišiaušė nuo tokios minties…
  • Darbe pas tėtį ar mamą? Bingo! Galiu sau leisti, nes dirbu vienas. Mama irgi gali nors ir su išlygom…

Karolis piešia darbe

Aišku, su darbu galima beveik atsisveikinti, nes vaikams nuolatos norisi bendrauti, ir jiems nė motais, kad rašai rimtą straipsnį ir greitai reikia jį nusiųsti… Čia slypi kita bėda – darbo efektyvumas sumažėja net 50%. Iš kur žinau? Labai paprasta pamatuoti. Per dieną parašau laisviausiai 4 straipsnius. Kai mano Laimonas ar Karolis lankosi pas mane darbe – daugiausiai galiu parašyti 2. Realistiškiausias variantas – 1 straipsnį. Štai tau ir darbingumas. Gerai, kad vasarą tiek daug darbų nėra (uždarbis, aišku, irgi mažesnis).

Kokia išeitis iš šios situacijos?

Deja, ji kol kas panaši į mokslinę fantastiką, nors užsienyje tai nesunkiai įgyvendinta. Vaikai vasarą galėtų praleisti mokykloje neformaliojo ugdymo pamokose. Jei pedagogai rengtų piešimo, dainavimo, futbolo, krepšinio, vaidybos, anglų ar rusų kalbos papildomas pamokas ar būrelius kas dieną, su mielu noru visur leisčiau ir liepos bei rugpjūčio mėnesiais jie abu keliautų į mokyklą. Mums vasarą tik mokyklos daržą reikėdavo valyti ir klasių sienas plauti (privalomai 2 savaites) prieš 20 metų. Tokios veiklos savo vaikams nenorėčiau, nors dabar atrodo, kad tai būtų visai į naudą. Bet piešimo ir rankdarbių ar šokių būreliai per vasarą vykti tikrai galėtų. Plius ekskursijos į tam tikrus objektus ir vietas. Autobusiukus mokyklos turi, tad galima už papildomus kelis eurus juos išleisti ir į dailės muziejų, ir į Europos parką, ir į planetariumą. Kažkur girdėjau diskusijas, kad reiktų prailginti mokslo metus. Tam nepritariu griežtai. Mūsų vaikai ir taip labai intensyviai mokosi, o abiturientai iš viso pas medikus po egzaminų atsiduria nuo psichinių sutrikimų. Gal geriau imti pavyzdį iš norvegų ir leisti vaikams truputį varnų ir balandžių paskaičiuoti vietoj 5 matematikos uždavinių? Aišku, kitų norvegiškų ekstremalumų privengti reiktų, tačiau neformalusis ugdymas vaikams visada yra įdomesnis, nei pratybų sąsiuviniai ir lenta.

Žodžiu, gali atsirasti dar vienas būdas vaikams neleisti nuklysti baisiais klystkeliais vasarą. Tik reikia tą krepšelį kažkaip kitaip padalinti, kad vaikai galėtų savo laisvalaikio vieta laikyti ir mokyklą, ne tik babos daržus su žirniais ir morkom…

Darbas, Vaikai , ,

Tikros atostogos

Rašau šį įrašą po ilgos pertraukos. Reikės parašinėti dažniau, nes kažkas galvojo, kad jau numiriau. Iš tiesų ne, bet ne apie tai norėjau šį kartą pasidalinti savo nuomone.

Šiais metais pajutau tikras atostogas.

Ne, ne dėl kelionės į Egiptą birželio mėnesį…

Ne, ne dėl to, kad vasara šalta ir lietinga…

Ne, ne dėl to, kad darbų sumažėjo per pusę…

Priežastis yra viena – vaikus išdalinom močiutei ir babai į skirtingus kaimus. Laimutis ir Karoliukas irgi nuo mūsų atostogauja pas senelius. Jie neverčia jų plautis dantų, valgyti, ko nenori, dirbti, ko nenori, skaityti ir rašyti, kad nepamirštų prieš mokyklą… Jiems dabar darymas ko tik nori metas.

Tuo tarpu man – visiškos atostogos… mano smegeninei. Jokio triukšmo namie, jokio streso, jokių ankstyvų ir greitų atsikėlimų. Aišku, keista, kai vaikų nėra šalia. Atrodo, kad pasaulis labai nykus, tačiau smegenys jau kartais pasiilgsta tų muštynių-peštynių ir iššūkių – ar sugebėsiu tas 6 valandas, kol pirmokėlis spręs vieną namų uždavinį ir baubs nežmonišku balsu, iškęsti ant jo nepakėlęs balso?.. Kas turi pirmoką ar turėjo, supras, apie ką aš čia 😉

Dabar vaikai eis abu į mokyklą. Reiškia padidės atsakomybė ir dabar teks dvigubai pasistengti neišvesti savęs iš proto. Taigi, mėgaujuosi dar vienu mėnesiu karštos vasaros ir ramybės. Man nereikia Palangos, nei Hurgados. Pakanka tik ramiai pabūti kaime arba net mieste, bet be vaikų. Aišku, jų pasiilgau baisiausiai, tačiau supratau, ko man trūko visus praeitus metus…

Marius ir Laimonas

Auklėjimas, Bendrai ,