Mini zoo – mažasis Lietuvos zoologijos sodas

Savaitgalį su šeima lankėmės prie jūros, bet apie ją tikrai nerašysiu, nes nieko ten įdomaus. Pats įdomiausias kelionės momentas buvo 2 valandos praleistos mažajame zoologijos sode – Mini Zoo.

Kažkada prieš metus rašiau apie Lietuvos zoologijos sodą Kaune. Tada atsiliepimai nebuvo labai teigiami. Po šios savaitės išvykos drąsiai galiu teigti, kad Mini Zoo tikrai geresnis, nei Kauno ir nedaro gėdos Lietuvai prieš užsieniečius, kurie labai gerai žino, kokias teises turi gyvūnai.

Pradėkime nuo to, kaip sunku tą sodą rasti, nes jis įsikūręs Jonušų kaime, šalia Dauparų – 12 km. nuo Klaipėdos. Nepaisant klaidaus keliuko, žmonių 12 valandą dienos buvo labai nemažai, o šalia esanti nemokama (!) automobilių aikštelė beveik pilna. Suradome su vietinių pagalba, ne bėda…

Kainos labai padorios – 8 litai suaugusiems, 4 litai vaikams nuo 4 metukų. Pensininkams, moksleiviams ir studentams – 5 litai. Tai labai padori kaina už tai, ką lankytojai pamato už tų vartelių.

O pamato tikrai įspūdingų gyvūnėlių. Pirmiausiai pritrenkė toks gyvūnėlis kaip… jūrų kiaulytės. Nu nei kiaulės, nei jūros, bet auginamas namie dekoratyvinis gyvūnėlis. Kai jų aptvare kokios dvi dešimtys visokių dydžių ir spalvų, tikrai gali pusvalandį stebėti, kaip jos ten greitai laksto, žaidžia, valgo, bando poruotis… Labai linksma atrakcija.

Bagyra per karščius miegojo

Nustebau dėl kelių labai egzotiškų gyvūnėlių, kurių nėra Kauno zoologijos sode ar Grūto parko sodelyje. Netyčia priėjome didžiulį narvą, kuriame miegojo juodasis jaguaras. Taip, tai iš animacinių filmukų apie Mauglį žinomas gyvūnėlis (Bagyra), kuris net miegantis atrodo labai įspūdingai. Šalia juodųjų jaguarų, ratus suko amerikietiškoji puma. Liūtai ir tigras, kaip ir priklauso šiems gyvūnams vidurdienį miegojo. 32 laipsnių karštis vargino ne tik Amūro tigrą, kuris slėpėsi pavėsyje. Netgi hienos drybsojo liežuvius išleidusios, nors jos prie karščių turėtų būti pratusios.

Karštis vargino ir dar keletą egzotiškų gyvūnų. Vienas jų – jakas su didžiule vilna ir ragais. Lokiukas iš viso sėdėjo pilnoje vandens vonioje ir graužė ananasą. Netgi dvikupris kupranugaris, kuris yra daug didesnis už tuos, kuriais teko jodinėti Tunise, vartėsi po žemes, bandydamas kažkaip atsigaivinti. Kengūros tūnojo pavėsyje aptvaro kampe.

Elnias leidžiasi glostomas ir didelių, ir mažų

Vienas iš labiausiai nustebinusių dalykų nutiko prie lapių ir vilkų aptvarų. Bežiūrint lapiuką pas mus atėjo elnias. Ištiesus ranką iš karto ją apuostė, tikėdamasis kažko skanaus. Elnias leidosi glostomas, vaikštinėjo laisvas po teritoriją. Paskui elnią atėjo ir stirna, o už jos – asiliukas. Už vilkų narvo pamatėme daržinę, kurioje ant šieno guliniavo ir balti šiaurės elniai pūkuotais ragais. Jie irgi leidosi glostomi ir myluojami.

Glostyti gyvūnėlius ir maitinti buvo galima visur, išskyrus plėšresnius žvėris, ant kurių narvų buvo užrašai „Nekišk pirštų, nukąsiu“. Maisto kibirėlį buvo galima nusipirkti perkant pilietus. Mes to nepadarėme, todėl baisiai pasigailėjome. Teko stebėti, kai svečiai iš Rusijos maitino visus kupranugarius ir elnius iš eilės ir krykštavo kaip vaikai… Tokia veikla suteikia labai daug laimės ir džiaugsmo lankytojams, ko nėra Kauno zoologijos sode.

Vietnamo paršiukai ne tik laižosi, bet ir kandžiojasi...

MiniZoo gyvūnai yra labai jaukūs. Vietnamo paršiukus, šerniukus galima paglostyti per narvus. Netgi milžinišką jaką galima paglostyti. Bene labiausiai patiko glostyti nedidelius meškėniukus. Jų ten apie 10 viename narvelyje, todėl labai smagu stebėti, kaip jie vienas su kitu bendrauja. Kartais grybšteli dantukais, tikėdamiesi, kad duosime skanėstą, bet tai nesutrukdė jais gėrėtis po kelis kartus. Beždžionėlės ten – didžiausios chuliganės. Iš užrašų prašančių saugoti savo daiktus galima spręsti, kad jos labai mėgsta atiminėti iš vaikų viską, ko jie tvirtai nelaiko – saldainių, maisto, kepurių, žaislų… Daugumą gyvūnų galima maitinti, todėl jie žmonių nebijo ir visai nestresuoja juos pamatę.

Matėme nemažai tuščių narvų, kai kuriuose jų gyvena paprasčiausios katytės. Vietiniai pasakojo (Dauparuose gyvena mano krikšto tėvas, kuris asmeniškai pažįsta šios gamtininkų stoties įkūrėją ir šeimininką), kad šis zoologijos sodas nuolat keičiasi gyvūnais su kitais zoologijos sodais, dėl to gyvūnai tai atvyksta, tai išvyksta. Matėme naujai statomus aptvarus, kuriuose įsikurs daugiau gyvūnų, tad nuvažiavę kitais metais, rasime į ką paganyti akis. Kaune taip dažnai gyvūnėliai nesikeičia.

Visa tai yra vienos šeimos rūpestis. Sodą įkūrė Edvardas Legeckas 2002 metais. Dabar, kai gyvūnų yra virš 300 rūšių, o kai kurių ganosi bandomis ir pulkais, ūkyje dirba ir pagalbiniai darbininkai. MiniZoo yra išlaikomas iš bilietų, gyvūnų prekybos kitiems zoologijos sodams, rėmėjų paramos. Remia zoologijos sodą vietinės parduotuvės, kuriose nuolat atsiranda sugedusių daržovių, kurias gyvūnai sušveičia kaip delikatesą. Pačiam teko matyti iš IKI atvežtų papuvusių sufasuotų bulvių, kurias paprastai prekybos tinklai išmeta į šiukšlyną. Vietiniai ūkininkai irgi padeda. Galima savo 2% pajamų mokesčio pervesti. Iš valstybės šeimininkai paramos negauna, tačiau narvai sutvarkyti, statomi nauji, tad sunkmečio zoologijos sodui nematyti. Gal dėl to, kad sumaniai tvarkomas ūkis?

Jei būsite netoli Klaipėdos ir norėsite porai valandų atsigauti emociškai, siūlau užvažiuoti su draugais ar šeima. Iš gyvūnėlių sklindanti teigiama energija labai atpalaiduoja. Ne veltui MiniZoo savo puslapyje zoosodas.com rašo:

Gamtininkų centro „Mini Zoo“ lankymas yra neprivalomas, lankytojai nemylintys gyvūnų, su bloga nuotaika, mėgstantys pastoviai konfliktuoti, skundų mėgėjai, centre yra nepageidaujami.

Šioje teritorijoje visada teisūs gyvūnai!

Būkite malonūs, elkitės kaip svečiuose pas juos ir jūs būsite jiems mieli ir simpatiški. Negadinkite nuotaikos sau ir kitiems.

Keletas nuotraukyčių geresniam įsivaizdavimui:

Sidabrinių lapučių voljeras pustuštis

Atrodo, kad pumą galima šiaip paglostyti...

Meškutis visą dieną gulėjo vonioje ir ėdė ananasą

Lūšiukui karšta

Liūtukų darbas - miegoti 20 valandų per parą

Lietuviški lapiukai vis malėsi po aptvarą...

... o stepių lapiukas korsakas - deginosi ant savo būdos.

Jakas - labai ramus ir švelnus šiaurinių platumų gyvūnas

Hiena pasijautė kaip namie - Afrikoje

Baltapūkis šiaurės elnias turi pūkuotus ragus ir yra labai drąsus

Kupranugariai draugavo tik su tais, kas atnešė batono

Vieni žaismingiausių gyventojų - meškėnai

Emu irgi leidosi pakedenti plunksnas-kailį

Tags: , ,

Mažytis kačiukas

Savaitgalį lankėmės kaime pas tėvus. Kaip visada, ten mus sutinka patys mieliausi naminiai katinai ir šynys. Šį kartą katė atsivedė kačiuką, kuris labai greitai rado prieglobstį ant Vilmos krūtinės.

YouTube Preview Image

Šitas padarėlis dar tik pradėjo atsimerkti, jam tik 8 dienos ir jis telpa ant rankos :) Aišku, jis pastoviai ieško mamoms, žiovauja… Nepalietęs – nesuprasi ;)

Tags: , ,

Dėdystės džiaugsmas

Per Velykas aplankėme mano tėvus ir brolį, kurio šeima neseniai pasipildė nauju nariu – dukryte Vita. Labai malonu ant rankų laikyti 3 savaičių kūdikėlį (gimė kovo 15 d.). Taigi, esu oficialus dėdė. Dukterėčia Vita yra sveika ir rami mergaitė, bet nieko, greitai paaugs ir pasidarys pasiutusi kaip ir jos tėvelis ;)

Aš su dukterėčia Vitute per Velykas

Jausmas nerealus ir džiaugsmas būti dėde, tai net sunku įsivaizduoti, kaip malonu būti tėte :) Tikiuosi gandrai atskris ir pas mus kitais metais…

Tags: ,

Pavasaris per tris dienas

Šiais metais pavasaris atėjo per tris dienas. Kai pradėjo lyti penktadienį, taip ir dėjo iki sekmadienio nakties. Šiandien pirmadienis. Šviečia saulė, džiūsta keliai ir visa žolė. Labai džiugi nuotaika, nes žiema pasibaigė taip greitai. Aišku, paupių gyventojams dabar sunku, nes pakilęs vanduo kai kur viską užliejo.

Kasmet pamario gyventojai ruošiasi potvyniui, saugo savo turtą ir gyvulius

Pamenu, kai dar buvome vaikai, kartą išsiliejus mūsų upei, puolėme gelbėti kaimynės vištų, kurios tupėjo medyje atkirstos vandens. Pasiėmę pripūstą traktoriaus padangą, mes nuplaukėme pas tas vištas ir sukišome į maišą. Deja, gelbėjimo operaciją užbaigė atbėgęs kaimynas, kuris, įbridęs iki kaklo į ledinį vandenį, partempė mus kartu su padanga ir tom šlapiom vištom. Tipo, galėjom nuskęsti… :) Už šį žygdarbį vištų savininkė mums davė nemažai kiaušinių. Tai vienas iš ryškiausių vaikystės atsiminimų apie potvynį. Tada vieną vienintelį kartą upė pakilo tiek, kad kirto lanką įstrižai ir pasidarė sau naują vagą. Kadangi tai buvo mūsų naudojama žemė (kaime dažnai pagyvenę žmonės leidžia naudotis žeme), teko susitvarkyti visas tvoras ir išnešioti suneštus medžius. Tada irgi daug lijo, kaip ir šį savaitgalį.

Taip pat pamenu ir kitą atvejį, kai balandžio mėnesį temperatūra pakilo iki 15 laipsnių šilumos ir sniegas garavo čia pat. Tada nebuvo didelio laukto potvynio, nes jis iš karto išdžiūvo. Tokio pavasario linkėčiau visiems metams, nes tada nukenčia mažiau pamario ir paupių gyventojų.

Gera jausti pavasarį. Šiandien yra kovo 22 diena.

Tags:

Nusipirkome naują automobilį – Renault Grand Modus

Vienas iš retesnių momentų šeimoje būna automobilio pakeitimas. Nusibodo kišti į remontus prieš 1994 metus pagamintiems automobiliams, tad kažkaip pasispaudėm ir nupirkom 2008 metų Renault Grand Modus Alize 1,2 TCE. Automobilis nedidelis, bet vis tiek vienatūris (atitikmenys – Opel Meriva, Nissan Note, Citroen Xsara Picasso, Toyota Verso,  Honda Jazz ir t.t.) kaip ir jo didesnysis brolis Scenic.

Iš pradžių galvojome pirkti Scenic, bet nenorėjom ieškoti per mašinų turgus. Salone buvo tik 2,0 tūrio, taigi degalų sąnaudos mums pasirodė per didelės, kadangi pagrindiniai mūsų važiavimo maršrutai yra Vilniaus miestas ir aplink. Į kaimą važiuojame kartą per 3 mėnesius, taigi didelio ir nereikėjo. Su automobiliu po užsienius irgi nesitrankome, nes atostogos reiškia kelias valandas trunkantį skrydį be jokių rūpesčių, o ne važiavimą 1000 kilometrų neatplėšiant akių nuo kelio ir GPS.

Moduso ilgis – 404 cm, o tai jau daugiau nei pusmetriu trumpesnis nei mano Mazda 626. Tai irgi turėjo įtakos renkantis Grand Modus, o ne Scenic, kad ir koks populiarus jis bebūtų. Variklio galia irgi pakankama. Nors tik 1,2, bet yra 100 AG dėl turbinos. Mieste pakanka, o raliuoti su vaikiška kėdute ant galinės sėdynės aš tikrai nesiruošiu ;) Galų gale, mašina yra ne mano, o žmonos. Aš kurį laiką važinėsiu su jos 1993 metų Ford Fiesta, į kurios remontą sukišta kelis kartus daugiau nei ji pati verta yra. Kiek tai truks – nežinau, nes remontuoti Fiestos irgi nebeapsimoka, o ją parduoti galima tik į metalo laužą. Šiaip svajoju apie nedidelę mašinytę – Toyota Yaris ar Kia Rio ar tą patį Renault Clio. Aišku, MINI neįpirkčiau…

Nesakysiu, kiek mums tas Modusiukas kainavo, saugumo sumetimais užtušuavau ir numerius. Iki liepos dar galioja gamintojo garantija, tad papildomų išlaidų neturėtumėm turėti bent pora metelių (padangų ir tepalų keitimai nesiskaito). O tai yra svarbiausia, nes paskaičiavus, kiek sukišame į savo senų automobilių remontus, plaukai piestu stojasi ne vien tik ant galvos…

Vilma su naujuosu savo Renault Grand Modus

Tags: ,

Greitas kreditas
Aš remiu Blogr.lt