Mano asmeninis gyvenimas

Šiuo metu žmona užsiima kapitaliniu mūsų 1,5 TB talpos disko su šeimos nuotraukomis tvarkymu, todėl jau užtinkame tokių kadrų, kurie suspaudžia širdį ir sukelia juoką, bei sužadina prisiminimus. Niekada nesu niekam pasakojęs apie mūsų vaikų krikštynas. Laimono ir Karolio krikštynos buvo ypatingos. Štai keletas kadrų iš jų.

Taip, jie buvo krikštijami jau dideli. Viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl būtent tokio amžiaus buvo jų suvokimas apie pasaulį. Mūsų vaikams patinka „baliavoti“, gauti dovanas ir būti dėmesio centre. Ne paslaptis, kad ir tėtei irgi tai patinka, tad dėmesio išsireikalauti visi mokame itin originaliais būdais. Bet koks šeimos suirinkimas, balius ar šventė reiškia, kad visas dėmesys bus skiriamas jiems. Štai ir leidome savo berniukams pasijausti itin svarbiais. Jie pasijautė ir įsijautė!

Buvimas bažnyčioje jų niekada netrikdė. Tačiau ilgi pamokslai jiems neįdomūs. Pirmiausiai jie paklauso kokias 10 minučių, tada jau pradeda dairytis ir ieškoti, ką čia nuveikus. Įdomiai apsirengęs kunigas jiems atrodė tikrai egzotiškai, nes iki tol iš taip arti jo nebuvo matę. Labai didelį spūdį jiems paliko krikšto tėvų priesaika.

Nukrypstant į šoną, galiu pasakyti, kad vaikų ryšys su krikštatėviais yra labai stiprus. Tai patys laukiamiausi svečiai, apie kuriuos yra kalbama nuolat. Kartais vaikinukai net susiginčija, kuris krikšto tėtis yra geresnis, stipresnis, greitesnis… Krikšto mamos lieka nuošalyje, nes krikštatėviai – labai įspūdingos ir stiprios asmenybės, tikri vyrai, mokantys elgtis su vaikais. Dabar po poros metų galiu drąsiai teigti, kad ryšys su krikšto tėvais yra daug stipresnis, kai vaikas apie juos sužino jau būdamas sąmoningas, o ne nuolat kartojant tėvams „šis dėdė yra tavo krikšto tėvas“ arba „vadink šitą dėdę kūminu..“ (Kūminas – krikšto tėvas žemaitiškai).

Labiausiai mūsų Laimonui ir Karoliui patiko ne bažnyčia, o neoficialioji dalis – linksmybės sodyboje. Patį krikštynų balių nusprendėme atšvęsti gamtoje. Oras buvo nuostabus, kaip ir sodyba netoli Aukštadvario Trakų rajone. Ten vykome su nakvyne. Vaikams labai svarbu nakvoti ne namie, tad suteikėme tokį malonumą. Kas dėjosi sodyboje, buvo nerealu. Vaikai lakstė, kur norėjo, krikštatėvis padovanojo vandens šautuvus, tad jais buvo laistomi visi svečiai. Didelė erdvė ir judesio laisvė leido atsipalaiduoti ne tik vaikams, bet ir tėvams. Krikštynos – vaikų šventė, per kurią tėvų pečius dažniausiai slegia organizaciniai rūpesčiai. Čia mes jų turėjome labai nedaug.

Kaip ir per visas tradicines vestuves reikįjo rūpintis specialia krikštynų atributika. Tai krikštynų žvakės, speciali balta skraistė, simbolizuojanti tyrumą (reikalinga tik bažnyčioje ir per fotosesiją), nedideli stalo papuošimai, balionai. Gaila tada dar nebuvo paplitę pom-pomsai, tai pasipuošėme daugiausiai balionais ir girliandomis. Svarbiausias mūsų krikštynų atributas buvo palinkėjimų knyga ir pasižadėjimų kortelės, o taip pat su tuo susiję žaidimai ir dovanos, primenančios, ką kiekvienas turi padaryti. Taip pat leidome suaugusiems padaryti ilgą piešinį ant rulono popieriaus.

Kadangi vakarėlis buvo gamtoje, daug papuošimų neturėjome, tačiau šventinę atmosferą palaikė nuolatiniai žaidimai, linksmybės. Krikštynos būvo įspūdingos. Iki šiol iš spintos traukiame jų metu sudovanotas dovanas, kurios tada buvo kiek per sudėtingos. Pats faktas, kad gauni didžiulę dėžę dovanų vaikams jau buvo labai įspūdingas. Juo labiau, kad tokio amžiaus vaikams yra labai nesunku dovanas išsirinkti.

Malonūs tie prisiminimai apie Laimono ir Karolio krikštynas…

Kai turėsime dar vaikų, krikštysime juos kiek ūgtelėjusius. Tegul pajaučia tą šventę, tą atmosferą, kai jie yra svarbiausi. O svarbiausiai tegul iš karto užmezga ryšius su savo krikštatėviais, kad galėtų su jais artimiau bendrauti visą gyvenimą.

Prieš Onutę, kaip žmogų, nieko blogo negaliu pasakyti, ji su smurtu šeimoje buvo supažindinta (per dukrą), tačiau kartais gražūs įstatymų žodžiai visiškai kertasi su realybėje vykstančiais procesais. Štai vienas iš pavyzdžių, kai įstatymais apibrėžiami terminai veda prie vaiko izoliacijos, nes prie jo nebebus galima prisiliesti, negalima bendrauti.

Tėvai ir taip jau dabar yra vaikų vergai, pildantys bet kokį jų norą, o su tokiu įstatymu situacija šeimose dar labiau pablogės. Beje, kas laukia tėvų, kurių vaikai skųsis, kad tėvai smurtauja – liepia valyti prikiaulintą stalą, draudžia žaisti kompiuteriu ir verčia skaityti knygą, tempia iš kiemo į vonią, nes visas purvinas ir t.t.? Gal bus atimtos tėvystės teisės? Arba mokamos baudos valstybei? Gal bus skiriami viešieji darbai? O gal priverstiniai apsilankymai pas psichologą? Tuo tarpu niekas nepamąsto, kaip užtikrinti daugiau laisvo laiko vaikus auginantiems tėvams, kad šie pabūtų su savo vaikais. Paskaičiuokite, kiek valandų per dieną matote savo vaikus. Kiek valandų jie matosi su kitais vaikais? Kiek valandų jie gauna dėmesio iš auklėtojų ar mokytojų mokymo įstaigose. Pamatysite, kad mes, tėvai, jau seniai vaikų nebeauklėjame, juos auklėja kažkas kitas.

Darželyje juos auklėja kiti vaikai, nes auklėtojos dažniau atlieka tik mokytojų ir prižiūrėtojų vaidmenį. Jų darbas yra vaikučius pamokyti eilėraščių, piešti, skaityti, rašyti. Taip pat prižiūrėti, kad vaikas nesipeštų su kitais dėl žaislų ar kitų dalykų. Auklėtojos atsakomybė labai ribota, tad sakyti, kad ji nuo 8 ryto iki 17.30 vakaro auklėja mūsų vaikus – drąsu. Vaikai mokosi iš kitų vaikų, kurie pasakoja apie savo pasiekimus, įspūdžius. Mano sūnus pradėjo pasakoti apie pono Byno pabaisas, nors šio serialo nebuvo matęs nė vienos serijos. Grupės mergaitės jam apie tai papasakojo, jis perpasakojo jau su savo įsivaizdavimu. Gavosi taip, kad serialas apie Byną yra “siaubiakas”, o ne humoras, kurį supranta net penkiamečiai. Namo parnešti keiksmažodžiai sklinda ne iš auklėtojos lūpų, o iš kitų vaikų. Ypač įdomu tada, kai tarp kitų šeimos narių toks žodynas iš viso nevartojamas.

Mokykloje – dar blogiau. Jei tu nepereini kažkurio GTA lygio, esi lochas, primyžkelnis, šūdėdys, kirminas, susnius, gaidys, ožys, pyderas, seilius ir dar 20 skambių epitetų “laureatas”. Girdėdamas tokią tiradą vaikas yra taip pažeminamas (kartais įžeidinėjimai yra nufilmuojami ir toks video dedamas į Youtube), kad paskui tenka ilgas savaites praleisti pas psichologą – tėvas juk negali padėti pereiti jam to žaidimo lygio, dėl kurio jis žeminamas… Tėvas gali tik pasakyti – „stenkis, sūnau, ir tau būtinai pavyks“… Mokytojai tuo tarpu nieko negali padaryti, nes jų pareiga yra mokyti geografijos, matematikos, istorijos, o ne auklėti. Jie net besipešančių vaikų sudrausminti negali.

Paskui stebimės skaitydami publikacijas apie Y kartą, kuri nebenori dirbti, reikalauja atsakomybės tik iš kitų, o ne savęs, nieko nesiekia ir tampa mūsų visuomenės tranais, užuot uždirbinėję mums, seniems tėvams, pensijas ir kėlę visos šalies BVP.

Įstatymai tegul numato griežtas bausmes už vaikų nepriežiūrą, o ne draudžia atlikti teisėtas tėvų pareigas – visomis priemonėmis AUKLĖTI savo vaikus, kad šie užaugtų dori ir pilnaverčiai visuomenės nariai. Tokie įstatymai išaugins ne ką kita, o nusikaltėlius, kurie negalės pasirūpinti savimi ir savo šeima, kenks visuomenei ir žlugdys mūsų civilizaciją. Kai nebėra dėl ko stengtis, žmogus degraduoja. Šiems vaikams nuo mažens bus įdiegta, kad stengtis yra tėvų, o ne jų reikalas…

Pirmiausiai reiktų prisiminti vaikystę. Kai buvome maži, gimtadienis buvo didžiausia ir laukiamiausia šventė. Gal net labiau laukiama, nei Kalėdos, apie kurias paprastai prisimindavome vos tik atšalus orui, arba prakalbus apie žiemą. Tuo tarpu gimtadienis aptarinėjamas visus metus.

Paprastas naminis pyragas su žvakute nesumažina vaikų džiaugsmo ir šventinės nuotaikos.

Suaugusiajam nebėra to azarto, gimtadienio šventimas dažnai būna prievolė, o ne troškimas. Kokia gi čia šventė? Buvo 31, dabar 32, pasenome dar vienais metais… Vaikui tai didelis įvykis. Vaiko gimtadienis yra dar vienas žingsnis link suaugusiųjų pasaulio, kurio visi vaikai siekia. Taip tapimas iš keturmečio penkiamečiu yra be galo svarbus.

Todėl turėtume atsižvelgti ne tik į gimtadienio šventimo poreikį, bet ir į troškimus kuo greičiau tapti suaugusiu. Paklaustas, kodėl nori užaugti, mano paties sūnelis atsako, kad jam suaugus nebereikės klausyti mamos ir tėčio, galės daryti, ką nori ir turėti savo vaikučių. Laimučiui balandį sukaks 6 metai, kurie bus praleisti su mokyklos laukimu… Taip pat ir laukiant 7-jo gimtadienio. Ypač, kai kurie vaikai darželyje yra keliais mėnesiais vyresni ir su pasididžiavimu atsako į klausimą „kiek tau metų“ – „Man jau septyni…“

Kaip švęsime? Šiais metais jaunesniojo gimtadienis sutampa su Velykomis, tad labiau švęsime Karoliuko gimtadienį. Laimučiui teks pasitenkinti paprastu vakarėliu namuose arba kur vaikų žaidimo aikštelėje. Besaikis dūkimas per gimtadienį yra jiems natūralus dalykas.

Kodėl neužsakau teminio gimtadienio? Pavyzdžiui „Policijos Akademija“, kurį organizuoja Renginių Kalvės vyrukai. Manau, kad jie dar per maži, nes nesupranta policijos svarbos. Kol kas dūkti jiems yra kur kas įdomiau, tačiau tai tęsis tikrai neilgai. Kitais metais mūsų vaiko gimtadienis jau gali būti labai teminis. Dabar apsiribojam tik jiems gerai žinomais personažais – piratais, monstrais (mėgsta žaisti zombius ir Gąsdinimo šventę – Helouvyną). Iki kareivių, policininkų, šnipų jiems dar toli, nors aną dieną girdėjau ruošdamas vakarienę, kad žaidė kalėjimą. „Čik, tu dabar uždarytas. Čik, dabar tave išleidau. Dabar tu eik į kalėjimą…“ Reiškia policininkus ir banditus pradės žaisti labai greitai.

Tėveliai, pasistenkite savo vaikučiams padaryti šventinius gimtadienius. Kad ir nedaug tam pinigėlių galite skirti, bet ir 100 litų biudžetas gali sukurti nedidelę šventę visai šeimai. Svarbiausiai, kad būtumėte kartu, jei įmanoma, pasikviesti močiutes ir senelius, pusbrolius ir pusseseres. Mūsų vaikai yra pertekę žaislais, filmukais ir saldainiais. Tačiau jiems trūksta mūsų dėmesio. Mes, suaugusieji, esame baisūs materialistai. Svarstome, ar Lego konstruktorius už 30 litų nebus per pigus, gal reiktų pirkti tą, kur už 45? Vaikams tai bus tik konstruktorius, kurį įteiks tėtis ar mama, kuriuos jis mato tik 4 valandas per dieną. Jiems geriausia dovana yra dėmesys, pati šventė namuose ar kur kitur, o ne piniginė išraiška.

P.S. 4 valandas aš matau savo vaikus – 0,5 valandos ryte prieš darželį ir 3,5 valandos po darbo – nuo 18 iki 21.30, kai jie užmiega. Kartais užmiega anksčiau, reiškia matau nepilnas 4 valandas.

Ryanair pigių skrydžių bendrovės vadovas Michaleas O‘Leary yra linksmų plaučių vyrukas. Jis dažnai lepteli kokį nors netikėtą sakinį, kurį paskui spauda volioja ir tąso tarsi kiniškus makaronus. Bet palikime linksmąjį airį žurnalistams, kurie dievina imti iš jo interviu, ir pereikime prie keleto įdomių faktų apie Ryanair.

Stiuardesės privalo mesti svorį

O taip, Ryanair „plačių“ darbuotojų nelabai mėgsta. Stiuardesės ir stiuardai yra skatinami mesti svorį. Tie, kurie neturi antsvorio, pretenduoja patekti į erotinį Ryanair darbuotojų kalendorių. Šiaip šis reikalavimas yra paaiškinamas tiesiog paranojišku lėktuvo svorio taupymu. Juk darbuotojai nesusimoka už savo skrydį ir galimybę aptarnauti patenkintus Ryanair keleivius.

Tik 1 tualetas lėktuve

Ryanair vadovybė stebėjo, kaip dažnai lėktuvuose Boeing 737-800 naudojamasi tualetu, ir priėjo išvados, kad du iš trijų tualetų galima atsisakyti. Vietoj jų galima pastatyti dar 6 sėdynes. Beje, toks pasiūlymas buvo pristatytas praėjus metams po to, kai buvo atsisakyta minties įrengti mokamus tualetus lėktuvuose.

Porno filmai lėktuve

Palaukite! Viskas ne taip, kaip dabar nešvankiai pagalvojote! Ryanair norėjo padaryti gera – pasiūlyti ilgesnių skrydžių metu nuomotis filmus už papildomą mokestį. Aišku, filmų pasirinkimas turėjo būti labai platus, kad patenkintų net įnoringiausių klientų norus. Animacija, veiksmo filmai, komedijos, melodramos, dokumentika, o taip pat ir porno filmai lėktuvo ekranėliuose turėjo būti rodomi už papildomą mokestį. „Viešbučiai tokią paslaugą siūlo, o kuo mes blogesni?“ – replikavo vienam leidiniui Ryanair vadovas Michael O‘Leary. Visiškai teisingai, tai atneštų tikrai didesnį pelną, ypač, jei dar tualetai būtų mokami. Po porno filmo į juos žmonės lakstytų dažniau ir užtruktų ten ilgiau…

Stovimos vietos lėktuve

Mokslinė fantastika? Tikrai ne. Štai kaip (arba panašiai) stovimas vietas lėktuve įsivaizdavo Ryanair vadovybė. Lėktuvo gale būtų išimamos 10 sėdynių, o jų vieton pastatyta 15 stovimų vietų. Stovimos vietos kaina lėktuve – 4 svarai (apie 16 litų). Tai turėjo būti patrauklus pasiūlymas netolimais maršrutais skraidantiems keleiviams. Deja, Boeing kompanija nepritarė tokiems lėktuvų „pimpinimams“, nes tai esą prieštarauja saugumo principams. Autobuse stovimos vietos juk yra, nors lėktuve krato kur kas mažiau nei autobuse… Turbūt panašia logika vadovavosi ir šios pigių skrydžių bendrovės vadovybė.

Keleiviai patys turėtų nusinešti savo bagažą į lėktuvą

Su rankiniu bagažu viskas aišku – 10 kg ir tam tikrų išmatavimų lagaminas. Tačiau kaip sutaupyti iš didesnio bagažo, už kurį susimokama 15 eurų papildomai? Kadangi papildomas bagažas gali būti tik iki 15 kg, tai jokia čia problema, kad keleiviai patys nusineštų savo lagaminus ir įkeltų juos į bagažo skyrių lėktuvo „pilve“. Tokiu būdu Ryanair nemažai sutaupytų, nes nereiktų samdyti oro uosto krovinių tarnybos, kad susitvarkytų su kroviniais. Deja, ši idėja taip ir liko neįgyvendinta. Pats O‘Leary sensta, tad turbūt suprato, kad senutė, vykstanti pas savo vaikaičius Londone vargu ar galės įsikelti didelį lagaminą. O jei lūš kaulai, tai po teismus užtampys ir dar milijonines kompensacijas prisiteis…

Įdomių faktų galima pasirinkti ir daugiau. Štai kad ir pasiūlymas apkūniems žmonėms susimokėti papildomai, atsisakyti antrojo piloto paslaugų, apmokestinti įlaipinimo bilietus (boarding pass), spausdinamus oro uoste ir t.t. Ko tik nepadarysi, kad pigūs skrydžiai būtų pigiausi. Kalba eina tik apie skrydžius, o kas sakė, kad visa kita irgi turi būti pigu?

Kai įžengiau į šią vietą, galvojau, kad papuoliau ne ten… Sėdmaišiai ir ant jų išsidrėbę jaunuoliai man asocijuojasi su kiek kitokiomis įstaigomis, bet pasirodė, kad jie gali gulėti ir kitur. Priėjau prie stalo, o manęs laukė dar vienas siurprizas – nėra jokio meniu, druskinės, cukrinės, servetėlių ir alkoholinių gėrimų reklamos stovelių. Neprofesionalu… Kas per kavinė, kuri nesiteikia meniu padėti. Sėdžiu, laukiu, žmonės sėdi, kalba gan garsiai, geria kavą iš popierinių puodelių. Kažkas čia ne taip. Tada pamatau kavos aparatą ir viskas pradeda aiškėti…

Negaliu patikėti, kad jie tą kavą geria tiesiog iš aparato. Juk čia Vilniaus centras, Gedimino prospekto galas (prie Seimo), čia turi būti NORMALI kavinė. Bet nėra. Nėra barmeno, padavėjos, tik administratorius, kuris į mane žiūri, lyg klausdamas „Na, ir?..” Tada pamatau kainoraštį. Ne meniu, o kainoraštį, nes čia prekiaujama ne kava ir arbata iš kavos aparato, bet LAIKU. Valanda – 12 litų, už kiekvieną kitą minutę – po 10 centų.

Prisimenu tuos laikus, kai eidavom į interneto kavines pasitikrinti pašto. Ten būdavo pilna vaikų, žaidžiančių Counter Strike tinkle. Vienas žaidžia, du šalia nurodinėja ką daryti. Tik čia nėra nė vieno kompiuterio. Aš atsinešiau savo. Atsidarau, veikia Wi-Fi. Jėga! Administratorius vis dar klausiamai žiūri. Na aišku, reikia susimokėti. Štai tau 12 litų, o kiek kainuoja kava? NEMOKAMAI?!  Tai akcija čia kokia? Kiek noriu galiu gerti? Ir arbatos? Na va, pasirodo, kad jau sutaupiau, nes centre 2-3 puodelių kavos arba arbatos už 12 litų nelabai kur nusipirksi… Dar internetas nemokamas. Sėdžiu, vartau savo Facebook. Juk laiko turiu dar valandą, tad galima ir niekur neiti.

Užeina grupė jaunimo. Atsineša kažkokią dėžę. Deda ant stalo ir kažką pradeda vaidinti, mėtyti kauliukus. Aaa teisingai, čia nauja mada – stalo žaidimai. Mes savo laiku butelį sukdavom, degtuką dantimis perduodavom, o jie dabar žaidžia visokius žaidimus, nors nebe vaikai iš pažiūros, gal net nebe studentai. Stebiu juos. Pasikeitė tie laikai, kai į kavines einama tik pavalgyti ar išgerti alaus. Dabar čia žaisti susirinko. Kavos jau nebegaliu gerti. Antras puodelis iš eilės – per daug. Imuosi arbatos.

Ateina kiti. Atsineša picą. Na, čia jau per daug. Kaip jiems leido įsinešti picą? Tai juk ne pagal taisykles. Dabar pradedu suprasti, kodėl ši vieta pavadinta Anti-cafe. Tai prieš kavinės taisykles. Sunku suvokti, bet kai pamatai žmones stumdančius stalus, valgančius savo sumuštinius ir iš šalimais esančios parduotuvės nusipirktą vištos šlaunelę su balta mišraine, pasidaro daug kas aišku. Čia lankytojai gali daryti, ką tik nori, o barmenų nėra…

Mano valanda baigiasi. Jau eisiu, bet kaip koks Karlsonas pažadu čia sugrįžti. Čia visai nieko surengti susitikimą su verslo partneriais ir parodyti viską internete gyvai… Reikės apsilankyti dar kartą.