Dažnai savo nuomonę pasilaikau sau, kaip mane mokė paskutinius 20 metų. Tik ne šį kartą. Seku straipsnius apie tėvus, vaikus, jų gyvenimą pilietinėje žiniasklaidoje ir stebiuosi. Ne, idiotiškais pasisakymais nesistebiu – visi mes kartais „pjanam pro šalį“. Stebiuosi tokios informacijos panaudojimu ir tendencijomis. Mes patys populiariname gyvenimo būdą, kuriuo stebimės ir kartais smerkiame.
2013-ji buvo nykūs „mamyčiukų“ metai. Tėveliai skudėsi dėl pinigų, vaikų auklėjimo, darželių, net eilių į traukinuką Vilniuje su dviem vagonėliais. „Mamyčiukais“ vadinu ne tik tuos mažylius, bet ir jų tėvelius, kurie yra pirmoji „mamyčiukų“ karta Lietuvoje. Jiems dabar yra apie 30 metų, verkti, kad „prie ruso buvo geriau“ jie neturi teisės, nes Sovietų santvarkos matė lygiai tiek, kiek pasakojo jų tėvai ir aplinkiniai.
„Mamyčiukus“ tėvelius galima atskirti iš kelių dalykų. Pirmiausia, jie nuolatos skundžiasi, bet nieko nedaro. Tai pašalpų karta, kuriai nepriklausau. Man pašalpa asocijuojasi su išmalda ir gėda, jiems – su parama ir būdu gauti pinigų. Kitas momentas – vaikų auklėjimas. „Mamyčiukai“ auklėja „mamyčiukus“ – vaikelius, kuriems visada reikia tik duoti, bet kurių prašyti nieko negalima atgal. Čia jau apie pašalpas nekalbame, bet greičiau apie vaikų norų ir dažniau įgeidžių tenkinimą – pravirko pypliukas viešoj vietoj, viskas, jam reikia duoti tai, kad tik nusiramintų, nes ką žmonės apie mane, kaip tėvą, pagalvos?.. Dėjau ant žmonių nuomonės! Ji greitai pasikeistų, jei tie žinotų, kiek jų sumokėtų mokesčių eina tokių „mamyčiukų“ pašalpoms ir paramai, taip pat tam tikros propagandos skleidimui. Beje, propagandos skleidimas yra trečias būdas „mamyčiukui“ atpažinti. Jis prisiskaitęs visokių knygų apie auklėjimo metodus, skleidžia savo trumpu protu permaltas frazes, dažniausiai ištrauktas iš konteksto ar nugirstas iš tokių pačių „mamyčiukų“ pokalbių. Neskaičiau nė vienos knygos apie auklėjimą ir niekam nebandau primesti savojo stiliaus. Žinau tik tiek, kad po 15 metų pamatysiu savo auklėjimo vaisius. Ar jie mane nudžiugins? Labai tikiuosi, kad taip. Jei ne – susitaikysiu ir bandysiu įžvelgti geriausius momentus, o juodžiausius ignoruoti… Taip darys ir „mamyčiukai“, nes kas daugiau belieka…
Kodėl auga tokia karta? Kodėl žmonės daugiau prašo, o ne duoda? Tai galioja ir vaikams ir tėvams. Krikščioniškoji moralė čia jau nebeveikia, nors ji ir liepia duoti, duoti ir dar duoti – atiduoti viską kitiems, netausojant savęs, kaip tai darė Jėzus. Islamas taip pat ragina duoti tiems, kas neturi ir neprisirišti prie žemiškųjų turtų. 10% turto paaukojimas čia net privalomas. Induizmas taip pat ragina viską atiduoti. Didžiausios religijos ragina duoti, o ne prašyti, bet deja, jų nelabai kas klauso. Tuo tarpu valstybė savo piliečiams aiškina – mes tau duosim, tu tik būk mums lojalus.
Atsivėrus sienoms ir atpigus lėktuvų bilietams, kiekviena valstybė staiga suvokė, kad jų maitintojai – piliečiai, mokantys mokesčius – gali laisvai išvykti remti kitos valstybės. Kaip juos sulaikyti? Prižadėti, kad jiems nereikės nieko daryti, viską už juos padarys valdžia. Dirbti nereikės, vaikų auklėti irgi nereikės, nes visa tai padarys valstybė. Štai čia ir yra visa makalynė – valstybė kišasi į privatų gyvenimą norėdama palengvinti tėvų dalią, kad šie mažiau laiko leistų su vaikais, o daugiau dirbtų ir uždirbtų kuo daugiau mokesčių. Atrodo, viskas čia gerai. Išsivysčiusioje šalyje tokia sistema veikia puikiai, tačiau kritiniu atveju ir čia išlenda yla iš maišo.
Priminsiu vieną pavyzdį. Norvegijoje prieš keletą metų banditas Breivikas nuplaukė į salą, kur vaikai ir paaugliai stovyklavo, žaidė žaidimus, bendravo, mokėsi valdyti šalį. Išsitraukė šautuvą, ėjo per salą ir šaudė visus į kairę ir dešinę. Norvegiukai slėpėsi už medžių ir akmenų, verkė ir laukė valstybės pagalbos. Nesulaukė laiku, nes ta neturėjo laisvo katerio… Kodėl jie nesipriešino? Kodėl neatsirado drąsuolių, kurie patykotų Breiviko už krūmų ir šoktų ant jo su akmeniu ar pagaliu? Nelygi kova, nes prieš automatą nelabai ką pašoksi, tačiau pabandyti verta, ypač, jei suvoki, kad vis vien tave nupils… Viskas baigėsi 70 žmonių mirtimi. Dar šimtai buvo sužeisti, kai kurie tapo invalidais. Kodėl jie nesipriešino? Kodėl tik laukė, kol prieis tas banditas ir ramiai įvykdys savo liguistą misiją?.. Todėl, kad Norvegijos valdžia ilgus metus augino „mamyčiukų“ kartą – žmones, kurie įpratę viską gauti, bet nieko patys nedaryti. O mes į jų sistemą labai lygiuojamės, ji mums įkvepiantis pavyzdys. Kur dingo ta vikingų dvasia? Lietuviai irgi turėjo didingą praeitį, buvo geri kariai ir ne kartą tuos pačius vikingus „dėdavo į vietą“. Gal po 50 metų valdžios vykdomos „Mamyčiukų“ programos mes irgi leisimės skerdžiami, kaip avys?
Civilizacijos pažanga atsisuka prieš mus. Dar prieš 30 metų nuo ryto iki vakaro žaidėme kieme su nepažįstamais vaikais. Nemokėjom kartais net jų kalbos, bet vis tiek kažkaip bendravome. Grįždavome namo su praskelta galva ir pamušta koja, bet niekas dėl to nesistebėjo. Bendravome su daugybe žmonių ir sėmėmės gyvenimiškos patirties ne iš valdžios propagandos, bet iš savo tėvų, bendraamžių. Nesakau, kad internetas yra blogis, o išmanieji telefonai džiovina mūsų smegenis. Jų išradimas palengvino mums gyvenimą, suteikė mokytis daugiau, greičiau ir efektyviau. Technologijos turėtų padėti tarnauti mums, o ne mūsų nužmoginimui.
Ką turime dabar? Sterilias sąlygas, kurias primeta valdžia ir tam tikri verslo sluoksniai. Elementarus pavyzdys – pasitepti dezinfekuojamuoju kremu prieš imant į rankas svetimą kūdikį. WTF? Bakterijos nuo manęs nepereis, jei pasitepsiu rankas, bet nesidezinfekuosiu rūbų? Aš visas aplipęs bakterijomis, kaip ir kūdikėlis yra apgaubtas savomis, o su mamytės pienu gauna gerą imuninio skystuko dozę, kuri tas bakterijas žudo geriau, nei diklofosas muses ant lango! Kam tai naudinga? Verslui, gaminančiam tą dezinfekuojantį kremą. Taip pat ir gydytojams, kurie jaunoms mamoms skleidžia tas nesąmones, kuriuos remia verslas, gaminantis kremą. O valdžia palaiko tas propagandines priemones, kurios skleidžia mitus, skatinančius tik vieną – kuo greičiau perduoti savo vaikus valstybės globon. Ji taip ir sako „Jei nenaudosi kremo, būsi bloga mama, nes tavo vaikas sirgs, o pati patirsi daugybę nemalonumų… Mes tuo pasirūpinsim!“ Yra tam tikros medicininės priemonės, kurios padeda, tačiau sklando daugybė mitų ir netikrų tiesų. Kažkada ir LSD vaistinėse pardavinėjo, o rūkymas buvo laikomas „kietumo“ ženklu…
Kaip netapti „Mamyčiuku“? Labai sudėtinga, nes visa mūsų švietimo sistema tokius vaikus augina jau nuo darželio. Vienintelis būdas kažką padaryti yra didinti tėvų autoritetą. Didinti, o ne nupirkti, nes su metais kaina vis didėja. Kai vaikas darželyje mokysis šaukštą laikyti iš tėtės ir mamoms, o ne iš berniuko kitapus stalo, kuris dar sysioja į kelnes, tada ir išauklėsim ne „mamyčiukus“, o tikrus kūrėjus ir pasaulio keitėjus. Kai vaikas žinos, kad už blogą poelgį atsilyginama izoliacija ir kažkokio „gėrio“ laikinu netekimu, o ne čiūčiavimu ir mylavimu ar net saldainiais, tada pradės viską vertinti kitaip. Taip, turėjau omenyje bausmes, kartais ir smurtines, nes iki kampo užsispyrėlį už pakarpos nutempti reikia, o kartais prieš tai ir pakėlus toną… Aš normalus vyras, ne koks „mamyčiukas“. Vaikams linkiu išmokti daugiau patiems, kad ateityje būtų lengviau lipti per „mamyčiukų“ galvas ir pasiekti to, ko jie norės iš gyvenimo.
Filosofai tikėjo, kad žmogaus dvasia yra įvilkta į kūną ir be jos vargu ar žmogus galėtų save vadinti žmogumi, todėl dvasios pamaitinimas turėtų rūpėti kiekvienam iš mūsų. Gera knyga lengviausiai pasiekiamas tobulėjimo ir žinių šaltinis. Šiandien itin populiarios tapo virtualios knygos, kurias galima rasti internete, tačiau jokia elektroninė knyga negali pakeisti to nuostabaus jausmo, kuris užplūsta, kai knygą laikote rankose. Tiesa, tai nereiškia, kad dabar privalote bėgti į knygyną, puiki alternatyva – knygos internetu. O štai ir geriausių XX amžiaus literatūros kūrinių penketukas, kuris papuoš jūsų namų biblioteką.
