Mano asmeninis gyvenimas

Taip jau yra, kad padangos tarnauja ne amžinai. Nesvarbu, ar pirkome jas naujas, ar restauruotas, tačiau ateina jų laikas ir viskas. Kur gi dėti senas, nudilusias, sprogusias ir nebenaudojamas padangas Vilniuje?

Su šia dilema susidūriau vos tik pasikeitęs padangas. Vežiojausi jas savaitę bagažinėje, bet juk tai nesitęs amžinai. Galiu išmesti kažkur pakelyje, kaip tai daro didžioji dauguma, arba išvežti į kokį mišką. Taip pat galiu ieškoti artimiausių statybų ir patyliukais, kad sargas nematytų įmesti į statybinių atliekų konteinerį. bet kuriuo išvardintu atveju darysiu didesnį ar mažesnį nusižengimą, už kurį gresia baudos arba šiaip sargo paburnojimas. Nemalonumai – garantuoti. Ką man daryti, jei mano norai yra itin paprasti – atsikratyti nenaudojamų padangų.

Kaip ir daugelis kitų, internete pradėjau ieškoti, kur tas padangas galima priduoti. Radau du adresus Vilniuje – Viršuliškių skg. 60 ir Lentvario g. 15. Važiuoju į Viršuliškes. Ieškojau, klaidžiojau, kur ta statybų atliekų aikštelė. Neiškentęs nuėjau į vieną parduotuvę, kur pardavėjas nustebęs papasakojo, kad statybinių atliekų aikštelė čia buvo prieš kelis metus. Dabar jos nėra. Keikiausi išėjęs, nes sugaišau visą pusvalandį, o padangomis neatsikračiau. Nurodytos aikštelės – NEBEVEIKIA.

Vėl į internetą ir šį kartą jau nusistačiau, kad rodytų ne visus rezultatus už paskutinius 5 metus, o tik per paskutinius mėnesius. Dabar jau pasidarė aiškiau, kad bene vienintelė nemokama padangų pridavimo aikštelė yra Gariūnų 71 – Ecoservice aikštelė.

Iki jos patekti nėra sunku. Gariūnų sankryžoje sukate į kairę ir važiuojate į kalniuką šalia degalinės (priešais Statoil). Pavažiavę kokį 200 metrų, pamatote Ecoservice šiukšlių vežėjų tvorą. Tada prasideda visi įdomumai.

Norint priduoti padangas reikia pirmiausiai užsiregistruoti. Pateikiau asmens dokumentą, adresą, net mašinos numerį užsirašė. Tada pakėlė šlagbaumą ir pervažiavau per svarstykles. Su žemesniais automobiliais ten gali būti ir bėdos, nes jos skirtos sunkvežimiams sverti, tad metalinės konstrukcijos – gana aukštos. Tik tada pamačiau didelį konteinerį su padangomis. Norinčių padangas išmesti nebuvo, nors dabar turėtų būti eilės. Išmetęs padangas vėl iškilmingai per estakadą ir šlagbaumą išvažiavau. Aišku, mokėti už tai nereikėjo, nors paprastai padangų pridavimas yra mokamas.

Džiaugiuosi atsikratęs padangų, bet piktintis tikrai yra dėl ko:

1. Vienam asmeniui galima atvežti tik 5 padangas. Mano šeimoje – 2 automobiliai. Man būtina siųsti žmoną, kad galėtume išmesti tas 8 padangas? Absurdas!
2. Padangų pridavimas yra dažniausiai mokamas. Kodėl aš turiu mokėti už daiktą, kurį perdirba į pramoninę gumą, kuri naudojama kelių tiesimui? Kelininkams už ją sumoka valstybė ir ES, perdirbėjams už gumą sumoka kelininkai, surinkėjams už padangų žaliavą sumoka perdirbėjai, tad kodėl paprastas žmogus turi primokėti už padangas surinkėjams? Čia tas pats, kas atnešti suplotas skardines ar stiklo duženas ir už jas susimokėti, jog atnešei, nes nenori teršti gamtos ir rūpiniesi vaikų sveikata ir gyvybe.
3. Vilniuje yra tik 1 (nesu tikras dėl Lentvario g. padangų aikštelės) aikštelė, kurioje surenkamos padangos – Gariūnuose. Vilniuje gyvena 700 000 žmonių, važinėja keli šimtai tūkstančių automobilių, tad kodėl tik viena aikštelė? Nenuostabu, kad žmonės meta padangas bet kur, nes ne kiekvienas gali ir nori važiuoti per visą miestą 15 kilometrų ir atgal, kad galėtų priduoti senas padangas. Tai užima valandą laiko, kurį reikia aukoti darbo metu, per pietus ar net savaitgalį.

Tikiuosi, valdžia gerai žino šią problemą ir žino, kaip ją spręsti. Patys darome sau tik blogiau, nes gamtą esame priversti teršti net to nenorėdami.

Sekmadienį apie 16 val. ėjome pėsčiomis į svečius pas močiutę. Ėjome pro Ukmergės gatvę, vėliau pasukome į Salomėjos Nėries gatvę. Vyrai lėkė kaip pasiutę – visada priekyje, visada bėgte, vienas per kitą lenktyniaudami. Nusprendėmė kirsti kampą ir per kiemą pasukome link Gedvydžių gatvės aplenkdami Gedvydžių-S.Nėries sankryžą. Po kelių minučių paaiškėjo, kad toks pasukimas mums galimai išgelbėjo gyvybę… Girdėjome sirenas, vaikams paaiškinome, kad čia važiuoja policija, kuri surenka vaikučius, kurie neklauso tėvelių ir negražiai kalba bei mušasi. Kadangi sirenų buvo kelios, paaiškinome, kad taip kaukia ir gaisrinė ir greitoji pagalba… Tik vėliau sužinojome, kad vos už 200 metrų nuo tos vietos įvyko viena skaudžiausių nelaimių – jaunas vairuotojas dideliu greičiu nesuvaldė automobilio, šis išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą, trenkėsi į šaligatvį, vertėsi ir čiuoždamas nuskynė visus ramią sekmadienio popietę ten vaikščiojusius žmones. Jaunas vyras ir kūdikis žuvo, kiti 5 – reanimacijoje.

15min.lt nuotrauka

Kodėl ši avarija mus taip sukrėtė? Juk kas dieną Lietuvoje įvyksta baisios avarijos, žūna žmonės, vaikai, kūdikiai. Kodėl būtent ši avarija tokia baisi ir tragiška? Kodėl vos sulaikau ašaras kas rytą pravažiuodamas tą vietą ir matydamas vainikus ir degančias žvakutes toje vietoje, kur gaisrininkai žemėmis užbėrė tą kraujo klaną?..

Nejauku darosi vos tik pagalvojus, kad mes nuo tos vietos buvome vos per kelis šimtus metrų ir tikrai galėjome eiti tuo šaligatviu, nes visada ten vaikštome. Kaip ir tie jauni žmonės su kūdikiu, kaip ir mergaitė su mama, kaip ir jaunutė 23 metų mergina, kuri atrodė taip jaunai, kad ją vežė į vaikų ligoninę, nes nenustatę jos tapatybės medikai pagalvojo, kad ji vaikas…Kaip ir daugybė kitų žmonių laukusių autobusų stotelėje, vaikų šalia žaidusių krepšinį.

Kas per laikai atėjo! Eidami šaligatviu gal turime žiūrėti, ar į mus iš kitos gatvės pusės neatskrenda kelių erelio nesuvaldytas automobilis? Konkrečiu atveju S.Neries gatvė yra daugiau nei saugi – leistinas greitis čia yra 40 km/h, taigi net su tuo 10 km/h „avansu“ vairuotojai važiuoja 50 km/h greičiu. Nuo tokio greičio automobiliai nesiverčia ir 50 metrų ant stogo nečiuožia traiškydami visus, pasitaikiusius kelyje. S.Neries gatvę keikiame jau nuo žiemos, nes ji ištisai išvagota duobių. Plentas užlopytas siaubingai – lopas ant lopo. Ten važiuodamas net bekelės džipas purtosi, kaip meksikietis ant buliaus per rodeo, ką jau kalbėti apie žemesnes ir silpnesnes pakabas turinčius automobilius. Bet kas, saugantis savo automobilį specialiai nevažiuos didesniu greičiu tokiu duobėtu keliu. Pasirodo, yra kas važiuoja… S.Nėries gatvė yra gana tiesi, medžių čia nedaug, tad matomumas labai geras. Bet kokį iš kiemo išvažiuojantį automobilį pastebėti nesunku, tad visada galima greitai sustabdyti. Kažkas, nepastebėjo…

Ne man teisti tą žmogų, kuris sėdėjo už vairo, kai jau nekontroliuojamas automobilis žudė žmones, bet žinau, kad jis bus nuteistas per maža bausme – 8 metai kalėjime maksimaliai. Tai labai piktina, nes už tokio sunkumo nusikaltimus tokia bausmė yra per maža. 8 metus mes jam dar turėsime nuo savo atlyginimų moksčių pavidalu apmokėti „atostogas“ kalėjime, mokslą, kuris greičiausiai baigs jau kalėjime. Manau, tai yra neteisinga. Žuvusiųjų jau niekas neprikels, jokios tūkstantinės kompensacijos nekompensuos mamos, po 2 dienų pabudusios iš komos, ir sužinojusios, kad jos 20 dienų kūdikis mirė, kančių… Aišku tik viena – tokia menka bausmė nesustabdys kelių erelių, su kuriais reikia kariauti pačiais ekstremaliausiais būdais. Vienas tokių būdų galėtų būti teisinis – didinant bausmes ir sumuojant jas kaip tai daroma Amerikoje. Taip prie 8 metų už nužudymą autoavarijoje prisidėtų dar pora metų už pavojingą vairavimą, 2 metai už grėsmės visuomenei sukėlimą, 2 metai už visuotinio turto naikinimą, 2 metai už avariją važiuojant neleistinu greičiu ir dar keletą nusižengimų, kurių čia tikrai virtinė buvo padaryta. Taip susikauptų 20 metų už tokį sunkų nusikaltimą… Aišku, kalėjimuose kaliniai turėtų išsilaikyti patys ir dar uždirbti pinigus nukentėjusiems, nes dabar valstybė konfiskuos to jaunuolio turtą, kad padengtų šimtatūkstantinius ieškinius iš nukentėjusiųjų. 20 metų studentas jokio turto neturi, tad nukentės jo tėvai ir giminės, kurie čia niekuo dėti, nes ne jiems auklėti sūnų gražiai važinėti…

Na o mes su vaikais nuo šiol ramiai nebevaikščiosime. Kažkam teks išsiugdyti erelio akis, kaip kokiam Prezidentės apsauginiui, minioje ieškančio galimo teroristo… Gal tai padės išsigelbėti nuo kito keliu parskrendančio „erelio“, kurį norisi vadinti „kelių gaidžiu“?..

Per Velykas aplankėme mano tėvus ir brolį, kurio šeima neseniai pasipildė nauju nariu – dukryte Vita. Labai malonu ant rankų laikyti 3 savaičių kūdikėlį (gimė kovo 15 d.). Taigi, esu oficialus dėdė. Dukterėčia Vita yra sveika ir rami mergaitė, bet nieko, greitai paaugs ir pasidarys pasiutusi kaip ir jos tėvelis

Aš su dukterėčia Vitute per Velykas

Jausmas nerealus ir džiaugsmas būti dėde, tai net sunku įsivaizduoti, kaip malonu būti tėte Tikiuosi gandrai atskris ir pas mus kitais metais…

Tai jau N-tas mano tinklaraštis (blogas) ir pirmųjų įrašų esu prirašęs šimtus. Nesvarbu… Iki pilnos laimės trūko dar vieno.

Šiaip rašau tinklaraščius apie darbą, savo pomėgius, internetą, rašiau apie biurokratijos mažinimą e-paslaugomis. Rašau lietuvių ir anglų kalbomis. Niekada nerašiau apie tai, kas vyksta mano asmeniniame gyvenime, ką mąstau, išgyvenu, jaučiu ir panašiai. O šioje srityje tikrai turiu ką pasakyti ir pasidalinti. Gal mano patirtis kažkam, nepažįstamam, ir pravers. Tokiu būdu šis tinklaraštis atsipirks 100%, nes atlygį sugebu pasiimti ne vien tik litais ar doleriais

Gal kai kurie įrašai bus nelabai aktualūs – nepykit. Man pačiam bus įdomu po 10 metų pasiskaityti, ką čia rašiau.

Kai kuriuose įrašuose mokysiu kaip gyventi, pažadu! Toks jau mano būdas, tad būkite mandagūs, išklausykite, bet nepulkite su priekaištais „ko čia mokai mus gyventi?..“

Gal net pradėsiu vėl rašyti eilėraščius…

Pasistengsiu čia parašyti bent kartą per mėnesį. Jei pavyks 2-3 kartus – labai džiaugsiuosi.