Mano asmeninis gyvenimas

Jau 5 metai esu Perkūnkiemio bendruomenės narys. Nelabai aktyvus, bet nuolatos domiuosi savo kvartalo bėdomis, verslu ir kitais dalykais. Jei kas nežino, tai iš karto paaiškinsiu, kad Perkūnkiemis – tai didžiulis kvartalas Pašilaičių gale Vilniuje tarp Pašilaičių ir Tarandės bei Gineitiškių. Čia gyvena apie 10 000 žmonių, todėl į kvartalo norus atsižvelgti būtina. Politikai tai supranta tik kartą į ketverius metus, bet reikia juk kažko, kas atsižvelgtų dažniau…

Taigi, mano senas draugas Sergiejus įsteigė VšĮ „Perkūnkiemio bendruomenė“, kuri turėtų ateityje aktyviai prisidėti prie Perkūnkiemio interesų gynimo savivaldybėje. Meras Zuokas pats mėgsta triukšmauti, tai ir į triukšmadarius teigiamai žiūri… VšĮ padės triukšmauti pačioje savivaldybėje, ko iki šiol nebuvo galima padaryti.

Dabar – mokesčių deklaravimo metas, todėl pats pervesiu ir kitų kaimynų paprašysiu pervesti savo 2% nuo gyventojų pajamų mokesčių savo bendruomenei. Aišku, darelis iš šunų prieglauda yra šventas reikalas, bet jei išeitų bent 1% Perkūnkiemiui, o kitą – kitai organizacijai, irgi būtų labai džiugu.

Aš ne dalininkas, tad jokio finansinio intereso neturiu, tiesiog noriu būti pilietiškas savo bendruomenės narys. Jei visos Vilniaus bendruomenės taip stengtųsi vienytis ir daryti gerus darbus, Vilnius tikrai būtų dar geresnė vieta gyventi.

Perkūnkiemis turi daug bėdų, kurias VšĮ “Perkūnkiemio bendruomenė” padėtų spręsti. Bėdas palikime bėdotojams, o geriau pagalvokime, kaip galėtume sutvarkyti aplinką. Iš pat pradžių pagalvojau, kad jei jau gatvė nepriduota, tai bent patys galėtume tas dvi duobes ant kelio, įvažiuojant į kvartalą užsitaisyti. Gaila kad tai kainuotų kelis tūkstančius, tad turbūt reikės laukti kitų metų… Su finansine parama šie ir kiti reikalai pajudėtų daug greičiau.

Dar kartą raginu pervesti savo 2 procentus arba 1 procentą. Tai nieko nekainuoja, o tokių žmonių atsiradus keliasdešimt, tai gali kažką pakeisti…

Instrukcija, kaip tai padaryti ir duomenys – Perkunkiemis.com bendruomenės puslapyje.

P.S. Jei esi Perkūnkiemio, Girulių, Eitminų gatvės gyventojas, prisijunk prie mūsų puslapio Facebooke – facebook.com/perkunkiemis.

Šiandien – įsimintina diena. Vos per valandą laiko abu jaunuoliai jau leidosi nuo kalno ant slidžių stovėdami. Imlumas neišpasakytas, net rodyti pavyzdžio nereikėjo…

Viskas prasidėjo nuo to nelemto Kalėdų senelio, kuris padovanojo plastikines slides. Ne naujas, todėl apkaustai nelabai geri, tačiau įsispirti galima. Po metų jų batai bus dar didesni ir, deja, ant jų visai nepastovės. Ne esmė tos slidės, svarbu, kad gerai čiuožia, ir jų sulaužyti kol kas nematau jokių galimybių.

Vos pastatyti Laimonas ir Karolis ant slidžių, iš karto pradėjo šliuožti. Tiesa, kritimai sukėlė didelį nepasitenkinimą. Jie dar nesupranta posakio „su mokslu niekas negimė“, todėl bet kuris kritimas jiems yra eilinė nesėkmė, kurią nuplauti gali tik ašaros, kartais susimaišiusios su snargliu… Nieko, po 1000-jo nukritimo jie gal ir supras, kad verkti galima, bet nebūtina. Aišku, aplinkiniams tos ašaros padaro didelį įspūdį ir jie puola svetimų vaikų gelbėti.

Pastebėjau tokį dalyką. Kai Laimoną prilaikai, pastumi, aiškini ką daryti, jis būtinai nukrenta ir dar šaukia „tėtia, ateik, padėk, negaliu atsistoti…“. Kai nieko neaiškini ir leidi važiuoti kaip moka – viskas pavyksta. Neįtikėtina! Reiškia, viską jaunuolis pats moka, tik su prisilietimu arba užkalbinimu atsakomybė už savo veiksmus iš karto pereina man. Parėkia jis ant šono parkritęs, o kai mato, jog dėmesio nekreipi, ima ir atsistoja. Man tik neramu ne dėl jo rėkimo, o dėl tų smerkiančių žvilgsnių pro langus ir balkonus. Tikriausiai jie mano, kad esu despotas ir nemyliu savo vaikų. Bet kaip jie išmoks slidinėti, jei visada lakstysi paskui su pagalvėle, kad nenuvirstų? Ne, taip tikrai nebus. Geriau dabar jie palies ašaras, bet vėliau bus tvirti ir turės pranašumą prieš pulkus mamyčiukų, kuriuos jie dabar susitinka kieme.

Keletas foto iš pirmojo Laimono ir Karolio slidinėjimo Perkūnkiemyje:

Kalėdinį maratoną jau pradėjome gruodžio 1 dieną, kai iš rūsio išsitraukėme plastikinę eglę ir pasipuošėme ją namuose. Nusipirkę advento kalendorius iš karto suskubome mokytis skaičių. Skaičiuoti vaikinai moka, bet kaip atrodo skaičiai – nežino. Mokslo šaknys karčios, bet vaisiai saldūs tiesiogine to žodžio prasme

Gruodžio 10 dieną Perkūnkiemyje – Kalėdų senelio diena. Kaip ir pernai, taip ir šiemet, buvo atgabenta eglė ir papuošta dideliais reklaminiais žaisliukais. Patys gyventojai irgi neša savus žaisliukus ir puošia. Esame dėkingi CityCervice, kad pasirūpino egle ir seneliu, nes vaikams tai – didelis džiaugsmas.

Senelis pabuvo vos pusvalandį, tačiau saldainių buvo pakankamai. Na ne tiek daug, kaip pernai, kai mūsų jaunuoliai juos tempė dėžutėmis. Krizinės Kalėdos, bet ne kiekyje laimė. Pasakėme ir išmoktus eilėraščius į mokrofoną. Greičiausiai scenos baimės užaugusiems nebus

Keletas nuotraukėlių iš Kalėdinio Perkūnkiemio šurmulio. Gaila tik, kad visas vakarykštis sniegas jau nutirpo… Iki tikrųjų Kalėdų laiko dar yra, tad turėtų dar prisnigti.

Perkūnkiemio Kalėdų eglė

Karolis deklamuoja eilėraštį Kalėdų seneliui

Kalėdų senelis ir vaikai Perkūnkiemyje

Kaip čia ramiai papozuosi prie eglutės?

Trys vyrai Kuitniauskai prie Kalėdų eglutės