Mano asmeninis gyvenimas

Šiuo metu žmona užsiima kapitaliniu mūsų 1,5 TB talpos disko su šeimos nuotraukomis tvarkymu, todėl jau užtinkame tokių kadrų, kurie suspaudžia širdį ir sukelia juoką, bei sužadina prisiminimus. Niekada nesu niekam pasakojęs apie mūsų vaikų krikštynas. Laimono ir Karolio krikštynos buvo ypatingos. Štai keletas kadrų iš jų.

Taip, jie buvo krikštijami jau dideli. Viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl būtent tokio amžiaus buvo jų suvokimas apie pasaulį. Mūsų vaikams patinka „baliavoti“, gauti dovanas ir būti dėmesio centre. Ne paslaptis, kad ir tėtei irgi tai patinka, tad dėmesio išsireikalauti visi mokame itin originaliais būdais. Bet koks šeimos suirinkimas, balius ar šventė reiškia, kad visas dėmesys bus skiriamas jiems. Štai ir leidome savo berniukams pasijausti itin svarbiais. Jie pasijautė ir įsijautė!

Buvimas bažnyčioje jų niekada netrikdė. Tačiau ilgi pamokslai jiems neįdomūs. Pirmiausiai jie paklauso kokias 10 minučių, tada jau pradeda dairytis ir ieškoti, ką čia nuveikus. Įdomiai apsirengęs kunigas jiems atrodė tikrai egzotiškai, nes iki tol iš taip arti jo nebuvo matę. Labai didelį spūdį jiems paliko krikšto tėvų priesaika.

Nukrypstant į šoną, galiu pasakyti, kad vaikų ryšys su krikštatėviais yra labai stiprus. Tai patys laukiamiausi svečiai, apie kuriuos yra kalbama nuolat. Kartais vaikinukai net susiginčija, kuris krikšto tėtis yra geresnis, stipresnis, greitesnis… Krikšto mamos lieka nuošalyje, nes krikštatėviai – labai įspūdingos ir stiprios asmenybės, tikri vyrai, mokantys elgtis su vaikais. Dabar po poros metų galiu drąsiai teigti, kad ryšys su krikšto tėvais yra daug stipresnis, kai vaikas apie juos sužino jau būdamas sąmoningas, o ne nuolat kartojant tėvams „šis dėdė yra tavo krikšto tėvas“ arba „vadink šitą dėdę kūminu..“ (Kūminas – krikšto tėvas žemaitiškai).

Labiausiai mūsų Laimonui ir Karoliui patiko ne bažnyčia, o neoficialioji dalis – linksmybės sodyboje. Patį krikštynų balių nusprendėme atšvęsti gamtoje. Oras buvo nuostabus, kaip ir sodyba netoli Aukštadvario Trakų rajone. Ten vykome su nakvyne. Vaikams labai svarbu nakvoti ne namie, tad suteikėme tokį malonumą. Kas dėjosi sodyboje, buvo nerealu. Vaikai lakstė, kur norėjo, krikštatėvis padovanojo vandens šautuvus, tad jais buvo laistomi visi svečiai. Didelė erdvė ir judesio laisvė leido atsipalaiduoti ne tik vaikams, bet ir tėvams. Krikštynos – vaikų šventė, per kurią tėvų pečius dažniausiai slegia organizaciniai rūpesčiai. Čia mes jų turėjome labai nedaug.

Kaip ir per visas tradicines vestuves reikįjo rūpintis specialia krikštynų atributika. Tai krikštynų žvakės, speciali balta skraistė, simbolizuojanti tyrumą (reikalinga tik bažnyčioje ir per fotosesiją), nedideli stalo papuošimai, balionai. Gaila tada dar nebuvo paplitę pom-pomsai, tai pasipuošėme daugiausiai balionais ir girliandomis. Svarbiausias mūsų krikštynų atributas buvo palinkėjimų knyga ir pasižadėjimų kortelės, o taip pat su tuo susiję žaidimai ir dovanos, primenančios, ką kiekvienas turi padaryti. Taip pat leidome suaugusiems padaryti ilgą piešinį ant rulono popieriaus.

Kadangi vakarėlis buvo gamtoje, daug papuošimų neturėjome, tačiau šventinę atmosferą palaikė nuolatiniai žaidimai, linksmybės. Krikštynos būvo įspūdingos. Iki šiol iš spintos traukiame jų metu sudovanotas dovanas, kurios tada buvo kiek per sudėtingos. Pats faktas, kad gauni didžiulę dėžę dovanų vaikams jau buvo labai įspūdingas. Juo labiau, kad tokio amžiaus vaikams yra labai nesunku dovanas išsirinkti.

Malonūs tie prisiminimai apie Laimono ir Karolio krikštynas…

Kai turėsime dar vaikų, krikštysime juos kiek ūgtelėjusius. Tegul pajaučia tą šventę, tą atmosferą, kai jie yra svarbiausi. O svarbiausiai tegul iš karto užmezga ryšius su savo krikštatėviais, kad galėtų su jais artimiau bendrauti visą gyvenimą.

Prieš Onutę, kaip žmogų, nieko blogo negaliu pasakyti, ji su smurtu šeimoje buvo supažindinta (per dukrą), tačiau kartais gražūs įstatymų žodžiai visiškai kertasi su realybėje vykstančiais procesais. Štai vienas iš pavyzdžių, kai įstatymais apibrėžiami terminai veda prie vaiko izoliacijos, nes prie jo nebebus galima prisiliesti, negalima bendrauti.

Tėvai ir taip jau dabar yra vaikų vergai, pildantys bet kokį jų norą, o su tokiu įstatymu situacija šeimose dar labiau pablogės. Beje, kas laukia tėvų, kurių vaikai skųsis, kad tėvai smurtauja – liepia valyti prikiaulintą stalą, draudžia žaisti kompiuteriu ir verčia skaityti knygą, tempia iš kiemo į vonią, nes visas purvinas ir t.t.? Gal bus atimtos tėvystės teisės? Arba mokamos baudos valstybei? Gal bus skiriami viešieji darbai? O gal priverstiniai apsilankymai pas psichologą? Tuo tarpu niekas nepamąsto, kaip užtikrinti daugiau laisvo laiko vaikus auginantiems tėvams, kad šie pabūtų su savo vaikais. Paskaičiuokite, kiek valandų per dieną matote savo vaikus. Kiek valandų jie matosi su kitais vaikais? Kiek valandų jie gauna dėmesio iš auklėtojų ar mokytojų mokymo įstaigose. Pamatysite, kad mes, tėvai, jau seniai vaikų nebeauklėjame, juos auklėja kažkas kitas.

Darželyje juos auklėja kiti vaikai, nes auklėtojos dažniau atlieka tik mokytojų ir prižiūrėtojų vaidmenį. Jų darbas yra vaikučius pamokyti eilėraščių, piešti, skaityti, rašyti. Taip pat prižiūrėti, kad vaikas nesipeštų su kitais dėl žaislų ar kitų dalykų. Auklėtojos atsakomybė labai ribota, tad sakyti, kad ji nuo 8 ryto iki 17.30 vakaro auklėja mūsų vaikus – drąsu. Vaikai mokosi iš kitų vaikų, kurie pasakoja apie savo pasiekimus, įspūdžius. Mano sūnus pradėjo pasakoti apie pono Byno pabaisas, nors šio serialo nebuvo matęs nė vienos serijos. Grupės mergaitės jam apie tai papasakojo, jis perpasakojo jau su savo įsivaizdavimu. Gavosi taip, kad serialas apie Byną yra “siaubiakas”, o ne humoras, kurį supranta net penkiamečiai. Namo parnešti keiksmažodžiai sklinda ne iš auklėtojos lūpų, o iš kitų vaikų. Ypač įdomu tada, kai tarp kitų šeimos narių toks žodynas iš viso nevartojamas.

Mokykloje – dar blogiau. Jei tu nepereini kažkurio GTA lygio, esi lochas, primyžkelnis, šūdėdys, kirminas, susnius, gaidys, ožys, pyderas, seilius ir dar 20 skambių epitetų “laureatas”. Girdėdamas tokią tiradą vaikas yra taip pažeminamas (kartais įžeidinėjimai yra nufilmuojami ir toks video dedamas į Youtube), kad paskui tenka ilgas savaites praleisti pas psichologą – tėvas juk negali padėti pereiti jam to žaidimo lygio, dėl kurio jis žeminamas… Tėvas gali tik pasakyti – „stenkis, sūnau, ir tau būtinai pavyks“… Mokytojai tuo tarpu nieko negali padaryti, nes jų pareiga yra mokyti geografijos, matematikos, istorijos, o ne auklėti. Jie net besipešančių vaikų sudrausminti negali.

Paskui stebimės skaitydami publikacijas apie Y kartą, kuri nebenori dirbti, reikalauja atsakomybės tik iš kitų, o ne savęs, nieko nesiekia ir tampa mūsų visuomenės tranais, užuot uždirbinėję mums, seniems tėvams, pensijas ir kėlę visos šalies BVP.

Įstatymai tegul numato griežtas bausmes už vaikų nepriežiūrą, o ne draudžia atlikti teisėtas tėvų pareigas – visomis priemonėmis AUKLĖTI savo vaikus, kad šie užaugtų dori ir pilnaverčiai visuomenės nariai. Tokie įstatymai išaugins ne ką kita, o nusikaltėlius, kurie negalės pasirūpinti savimi ir savo šeima, kenks visuomenei ir žlugdys mūsų civilizaciją. Kai nebėra dėl ko stengtis, žmogus degraduoja. Šiems vaikams nuo mažens bus įdiegta, kad stengtis yra tėvų, o ne jų reikalas…

Pirmiausiai reiktų prisiminti vaikystę. Kai buvome maži, gimtadienis buvo didžiausia ir laukiamiausia šventė. Gal net labiau laukiama, nei Kalėdos, apie kurias paprastai prisimindavome vos tik atšalus orui, arba prakalbus apie žiemą. Tuo tarpu gimtadienis aptarinėjamas visus metus.

Paprastas naminis pyragas su žvakute nesumažina vaikų džiaugsmo ir šventinės nuotaikos.

Suaugusiajam nebėra to azarto, gimtadienio šventimas dažnai būna prievolė, o ne troškimas. Kokia gi čia šventė? Buvo 31, dabar 32, pasenome dar vienais metais… Vaikui tai didelis įvykis. Vaiko gimtadienis yra dar vienas žingsnis link suaugusiųjų pasaulio, kurio visi vaikai siekia. Taip tapimas iš keturmečio penkiamečiu yra be galo svarbus.

Todėl turėtume atsižvelgti ne tik į gimtadienio šventimo poreikį, bet ir į troškimus kuo greičiau tapti suaugusiu. Paklaustas, kodėl nori užaugti, mano paties sūnelis atsako, kad jam suaugus nebereikės klausyti mamos ir tėčio, galės daryti, ką nori ir turėti savo vaikučių. Laimučiui balandį sukaks 6 metai, kurie bus praleisti su mokyklos laukimu… Taip pat ir laukiant 7-jo gimtadienio. Ypač, kai kurie vaikai darželyje yra keliais mėnesiais vyresni ir su pasididžiavimu atsako į klausimą „kiek tau metų“ – „Man jau septyni…“

Kaip švęsime? Šiais metais jaunesniojo gimtadienis sutampa su Velykomis, tad labiau švęsime Karoliuko gimtadienį. Laimučiui teks pasitenkinti paprastu vakarėliu namuose arba kur vaikų žaidimo aikštelėje. Besaikis dūkimas per gimtadienį yra jiems natūralus dalykas.

Kodėl neužsakau teminio gimtadienio? Pavyzdžiui „Policijos Akademija“, kurį organizuoja Renginių Kalvės vyrukai. Manau, kad jie dar per maži, nes nesupranta policijos svarbos. Kol kas dūkti jiems yra kur kas įdomiau, tačiau tai tęsis tikrai neilgai. Kitais metais mūsų vaiko gimtadienis jau gali būti labai teminis. Dabar apsiribojam tik jiems gerai žinomais personažais – piratais, monstrais (mėgsta žaisti zombius ir Gąsdinimo šventę – Helouvyną). Iki kareivių, policininkų, šnipų jiems dar toli, nors aną dieną girdėjau ruošdamas vakarienę, kad žaidė kalėjimą. „Čik, tu dabar uždarytas. Čik, dabar tave išleidau. Dabar tu eik į kalėjimą…“ Reiškia policininkus ir banditus pradės žaisti labai greitai.

Tėveliai, pasistenkite savo vaikučiams padaryti šventinius gimtadienius. Kad ir nedaug tam pinigėlių galite skirti, bet ir 100 litų biudžetas gali sukurti nedidelę šventę visai šeimai. Svarbiausiai, kad būtumėte kartu, jei įmanoma, pasikviesti močiutes ir senelius, pusbrolius ir pusseseres. Mūsų vaikai yra pertekę žaislais, filmukais ir saldainiais. Tačiau jiems trūksta mūsų dėmesio. Mes, suaugusieji, esame baisūs materialistai. Svarstome, ar Lego konstruktorius už 30 litų nebus per pigus, gal reiktų pirkti tą, kur už 45? Vaikams tai bus tik konstruktorius, kurį įteiks tėtis ar mama, kuriuos jis mato tik 4 valandas per dieną. Jiems geriausia dovana yra dėmesys, pati šventė namuose ar kur kitur, o ne piniginė išraiška.

P.S. 4 valandas aš matau savo vaikus – 0,5 valandos ryte prieš darželį ir 3,5 valandos po darbo – nuo 18 iki 21.30, kai jie užmiega. Kartais užmiega anksčiau, reiškia matau nepilnas 4 valandas.

Šiandien vaikučių šventė darželyje. kadangi Laimonas ir Karolis – skirtingose grupėse, tai susitikti su Kalėdų seneliu jie galėjo atskirai. Mums tai visas pusdienis, daug nepadarytų darbų prieš šventes, tačiau tai niekis…

Atkreipėme dėmesį į Kalėdų senelį ir jo palydovą. Šiais metais Kalėdų senelį atlydėjo moteriškos išvaizdos klounas. Mes taip ir likom nesupratę – kur dingo snieguolė?..

Pradėjom svarstyti apie palydovus. Kokį kelią Lietuva renkasi?

Iš JAV atėjusios Kalėdinės tradicijos sako, kad kartu su Kalėdų seneliu dirba ir jam tarnauja maži žali elfai. Suomiai tai irgi pripažįsta – elfai yra Kalėdų Senelio pagalbininkai Laplandijoje.

Rusijoje Kalėdos švenčiamos kiek kitu metu ir kitaip, todėl Senelis Šaltis (Ded Moroz) turi žavią palydovę – Snieguolę, kartais ir nykštukus, kurie dažniau rengiasi raudonai, o ne žaliai, kaip vakarietiški elfai.

Olandijoje Kalėdų senelis vadinamas kiek kitaip – Sinterklaas ir jo palydovas yra juodaodis – Zwarte Piet – „juodasis Petras“. Taigi, olandai ir belgai turi savas Kalėdų tradicijas.

Tuo tarpu Lietuva pradėjo dvejoti ir vienais metais siunčia vieną personažą, kitais metais – kitą. Suprantu, kad snieguolė gali būti asocijuojama su sovietinės kultūros palikimu, nes Snieguolės personažas Vakarų Europos folklore nieko bendro su Kalėdomis ir Naujaisiais metais neturi, tačiau kodėl tada neturime elfų? Juk vakarietiškas folkloras tapo mums priimtinesnis.

Šiais metais darželyje pasirodė klounas. Vaikai, ypač mažesni, klouno ir Kalėdų senelio bijo, nes nemato tikrojo veido ir nuotaikų kaitos. Vaikai atrodė nustebę, kai klounas atėjo į salę.

Kas kitais metais bus? Karlsonas? Meškinas? Driežas? Cepelinas? Turbūt Naujametinis kiškis vietoj kiaušinių snaigėmis pasipuošęs?

Kur dingo tokios snieguolės?

Foto daryta prieš kelis metus tame pačiame darželyje Kalėdinio vakarėlio metu.

Gal jau laikas apsispręsti, kurioj mes pusėj? Ir vaikams suteikti šiokio tokio stabilumo, kad jie žinotų, kas yra Kalėdų senelio palydovai. Akivaizdu, kad klounai – gana prastas pasirinkimas.

Norėčiau su visais pasidalinti savo muzikaliųjų vyrukų repertuaru. Kai kuriuos video jau turbūt matėte, bet juos žiūrint visada bent šypsenėlė sukyla Taigi, mūsų repertuare – 4 linksmi video:

„Laivelis“. Šią dainelę dainavau ir aš, kai buvau mažas. dabar ją dainuoja ir mano vaikai. kai kuri klasika iš tiesų nemiršta…

„Vandenio himnas“. Laimonas ir Karolis lanko vaikų darželį „Vandenis“, kuris turi savo himną. Štai, kaip jį plėšia visi vaikai vienos iš darželio švenčių metu. Gražu klausytis

Instrumentinis „ant kalno mūrai“. Savo Laimoną mes dažnai vadiname Laimučiu. Taip pat, kaip ir Lietuvos estrados grandas Laimutis Purvinis, kuris atlieka už širdies griebiančią dainą. Pasirodo, ir mūsų Laimutis moka vienu metu groti „jonika“ ir dainuoti „Ant kalno mūrai“. Teks išmokyti ir „tėviškės niekas nepakeis“…

„Ant kalno mūrai“ ir „Mes vyrai“. Na, ir žinoma, hitų hitas, video, kurį YouTube peržiūrėjau jau 20 tūkstančių kartų.

Mokysime dainelių ir toliau filmuosime. Tai gal neįdomu mano bendradarbiams, tačiau įdomu mano šeimai ir draugams, kuriems pastaruoju metu skiriu labai mažai dėmesio, dėl ko labai gailiuosi. Gerai, kad yra internetas, kuriame galima stebėti, kaip auga mūsų jaunoji karta…