Prieš Onutę, kaip žmogų, nieko blogo negaliu pasakyti, ji su smurtu šeimoje buvo supažindinta (per dukrą), tačiau kartais gražūs įstatymų žodžiai visiškai kertasi su realybėje vykstančiais procesais. Štai vienas iš pavyzdžių, kai įstatymais apibrėžiami terminai veda prie vaiko izoliacijos, nes prie jo nebebus galima prisiliesti, negalima bendrauti.
Tėvai ir taip jau dabar yra vaikų vergai, pildantys bet kokį jų norą, o su tokiu įstatymu situacija šeimose dar labiau pablogės. Beje, kas laukia tėvų, kurių vaikai skųsis, kad tėvai smurtauja – liepia valyti prikiaulintą stalą, draudžia žaisti kompiuteriu ir verčia skaityti knygą, tempia iš kiemo į vonią, nes visas purvinas ir t.t.? Gal bus atimtos tėvystės teisės? Arba mokamos baudos valstybei? Gal bus skiriami viešieji darbai? O gal priverstiniai apsilankymai pas psichologą? Tuo tarpu niekas nepamąsto, kaip užtikrinti daugiau laisvo laiko vaikus auginantiems tėvams, kad šie pabūtų su savo vaikais. Paskaičiuokite, kiek valandų per dieną matote savo vaikus. Kiek valandų jie matosi su kitais vaikais? Kiek valandų jie gauna dėmesio iš auklėtojų ar mokytojų mokymo įstaigose. Pamatysite, kad mes, tėvai, jau seniai vaikų nebeauklėjame, juos auklėja kažkas kitas.
Darželyje juos auklėja kiti vaikai, nes auklėtojos dažniau atlieka tik mokytojų ir prižiūrėtojų vaidmenį. Jų darbas yra vaikučius pamokyti eilėraščių, piešti, skaityti, rašyti. Taip pat prižiūrėti, kad vaikas nesipeštų su kitais dėl žaislų ar kitų dalykų. Auklėtojos atsakomybė labai ribota, tad sakyti, kad ji nuo 8 ryto iki 17.30 vakaro auklėja mūsų vaikus – drąsu. Vaikai mokosi iš kitų vaikų, kurie pasakoja apie savo pasiekimus, įspūdžius. Mano sūnus pradėjo pasakoti apie pono Byno pabaisas, nors šio serialo nebuvo matęs nė vienos serijos. Grupės mergaitės jam apie tai papasakojo, jis perpasakojo jau su savo įsivaizdavimu. Gavosi taip, kad serialas apie Byną yra “siaubiakas”, o ne humoras, kurį supranta net penkiamečiai. Namo parnešti keiksmažodžiai sklinda ne iš auklėtojos lūpų, o iš kitų vaikų. Ypač įdomu tada, kai tarp kitų šeimos narių toks žodynas iš viso nevartojamas.
Mokykloje – dar blogiau. Jei tu nepereini kažkurio GTA lygio, esi lochas, primyžkelnis, šūdėdys, kirminas, susnius, gaidys, ožys, pyderas, seilius ir dar 20 skambių epitetų “laureatas”. Girdėdamas tokią tiradą vaikas yra taip pažeminamas (kartais įžeidinėjimai yra nufilmuojami ir toks video dedamas į Youtube), kad paskui tenka ilgas savaites praleisti pas psichologą – tėvas juk negali padėti pereiti jam to žaidimo lygio, dėl kurio jis žeminamas… Tėvas gali tik pasakyti – „stenkis, sūnau, ir tau būtinai pavyks“… Mokytojai tuo tarpu nieko negali padaryti, nes jų pareiga yra mokyti geografijos, matematikos, istorijos, o ne auklėti. Jie net besipešančių vaikų sudrausminti negali.
Paskui stebimės skaitydami publikacijas apie Y kartą, kuri nebenori dirbti, reikalauja atsakomybės tik iš kitų, o ne savęs, nieko nesiekia ir tampa mūsų visuomenės tranais, užuot uždirbinėję mums, seniems tėvams, pensijas ir kėlę visos šalies BVP.
Įstatymai tegul numato griežtas bausmes už vaikų nepriežiūrą, o ne draudžia atlikti teisėtas tėvų pareigas – visomis priemonėmis AUKLĖTI savo vaikus, kad šie užaugtų dori ir pilnaverčiai visuomenės nariai. Tokie įstatymai išaugins ne ką kita, o nusikaltėlius, kurie negalės pasirūpinti savimi ir savo šeima, kenks visuomenei ir žlugdys mūsų civilizaciją. Kai nebėra dėl ko stengtis, žmogus degraduoja. Šiems vaikams nuo mažens bus įdiegta, kad stengtis yra tėvų, o ne jų reikalas…
Bet kai taip blogai, tai nieko kito nebelieka, kaip tik pasijuokti ir pasišaipyti iš valdžios…
