Mano asmeninis gyvenimas

Kai man papasakojo, kiek ir kokių yra žaliuzių, nustebau. Domus Lumina darbuotojas Mindaugas visą valandą užsidegęs aiškino, kaip tos žaliuzės yra daromos, kaip kabinamos ir kokių jų iš viso būna. Seniau galvojau, kad žaliuzės tik ant langų namuose kabinamos, bet dabar jau aišku, kad tai tik viena iš populiariausių interjero detalių. Pradėti reiktų nuo to, kad žaliuzės yra interjero detalė. Ne lango apipavidalinimas, o interjero detalė, kuri namams turi suteikti jaukumo, kartais net šviesumo.

Ar žinote, kaip padaryti iš popieriaus „armonikėlę“? Tai tikriausiai labai paprasta. Tokiu pačiu būdu pagaminamos ir plisuotos žaliuzės. Speciali medžiaga su metaliniu sluoksniu yra suplisuojama (sulankstoma „armonikėle“, įveriama speciali virvutė ir viskas patalpinama į specialų profilį. Tokiu būdu gaunamos žaliuzės, tarp kurių juostelių nėra tarpų. Nepaisant to, jos gali būti suspaustos iki minimumo, nes gaminamos iš labai plonos medžiagos. Įdomu yra tai, kad jos gali būti įvairių formų – trikampio, rombo, trapecijos, net apskritimo. Aišku, tokios gaminamos pagal užsakymą. Domus Lumina darbuotojas pasakojo, kad tokie užsakymai būna gana reti, tačiau pasitaiko…

Domus Lumina parduotuvės prekiauja dar viena įdomia žaliuzių rūšimi – horizontaliomis žaliuzėmis išorės fasadui. Viskas čia logiška – žaliuzės padarytos iš lauko sąlygoms patvarių juostelių, kurios yra kur kas storesnės ir kietesnės, nei vidaus sąlygoms. Įdomu tai, kad jos ne tik sulaiko 80 procentų saulės šviesos, bet ir gali atlaikyti fizinius smūgius, pavyzdžiui su tokiomis fasadinėmis žaliuzėmis uždengto stiklo akmuo neturėtų išmušti. Kur tokios naudojamos? Puikiausiai tiktų mano svajonių name – pasyviame name, kuriame pietinės pusės fasadas paprastai būna didelis ir stiklinis. Vasarą jis galėtų sulaikyti saulės spindulius ir namai liktų vėsūs.

Žinojau, kad yra medinės žaliuzės, bet kad jų būna ir vertikalių, sužinojau pirmą kartą. Domus Lumina puslapyje yra daug gražių nuotraukų, kurios padėjo suvokti, kaip jos iš tikrųjų atrodo. Iš esmės nieko stebuklingo – normalius vertikalios žaliuzės, naudojamos kaip užuolaidos nuo lubų iki grindų, tik padarytos iš bambuko medienos. Keista, bet jos nerenka dulkių ir nuo drėgmės nesideformuoja. Tokios kaip tik būtų mediniuose namuose, kuriuose išlaikomas natūralaus medžio interjeras.

Domus Lumina reklamuoju šiaip sau. Man tiesiog džiugu, kad yra vadybininkų, kurie sugeba taip įtaigiai ir gražiai papasakoti. Šimtas metų man iki tų žaliuzių (pas mane kabo roletai), bet kai žmogus taip užsidegęs aiškina, su tokia aistra, tikrai negaliu nepaminėti. Pirkti nieko neskatinu, nes paprastai čia tik naujakuriams aktualu, kad užtiesalo nereikėtų kas kartą su langu prispaudinėti (teko ir man pačiam kažkada), tiesiog malonu sutikti savo srities profesionalą, kuris sugeba sudominti. Kažin, ar aš pats sugebėčiau taip apie savo darbą…

Kaip ir kiekvienais metais, taip ir šį rudenį į vaikų darželį atėjo derliaus (rudens) šventė. Yra tokia tradicija darželyje – atnešti savo padarytų darbelių iš įvairių rudens gėrybių. Pusė sekmadienio buvo praleista kūrybinėse kančiose, kol mama Vilma iš cukinijos ir kitų gamtos gėrybių padarė… drakoną, kurį puola riteris ir bando išvaduoti žavią damą, taip pat ir vėžlį, bei piratų laivą, kurie savo irkliniu laivu su baisiausiu priekiu ir burėmis su kaukole plaukia per jūrą prisiplėšę sidabro ir kitų gėrybių.

Skamba neįtikinamai? Patikėkite, nė kiek nepagražinu.

Visą šį grožį labai sunkiai iš ryto nuvežėme į darželį su viltimi, kad vaikai neišnešios trapių piratų.

Visai kompozicijai buvo panaudotos 2 cukinijos, kelios bulvės, morka drakono uodegai, kankorėžiai ir gilės piratams, degtukai – piratų rankoms, o plastilinas – akims ir juodiems raiščiams. Laivo irklai – kiniškos lazdelės, burės – cukinijos žievelė išskaptuota peiliuku bulvėms skusti.

Vaikams ypač patinka pabaisiukai iš bulvės, kurie turėjo būti iš pradžių panašūs į vėžliukus nindzes, bet netapo…

Dabar belieka tikėtis, kad šie eksponatai išsilaikys iki trečiadienio, kai bus išrinkti geriausi darbeliai.

Savaitgalį užėjome į Senukus pirkti šviestuvo. Mūsų miegamasis – žalias, tad ir šviestuvas turėjo būti panačios „pakraipos“. Radome kinišką gaubtą, bet baltą. kaina normali – virš 20 litų. Radome lygiai tokį patį, tik žalią. Vos neatsisėdau ant grindų, kai pamačiau, kad už žalią tokį patį šviestuvą prašoma 45 litų! Apiplėšimas vidury baltos dienos! Juk skiriasi tik medžiagos spalva, Na, gal dar šviestuvas buvo pagamintas labiau išsivysčiusiame Kinijos mieste, o ne kaime, kaip baltasis, dėl to ir kaina skiriasi… Tada nusprendėme pasidaryti šviestuvą, o tiksliau, gaubtą patys.

Nuėjome į Maximą ir už 5 litus nusipirkome žalių mezgimo siūlų ritinėlį ir pakelį balionų už 2 litus (pirkome daugiau tam atvejui, jei sprogtų). Namie turėjome tapetų klijų (nežinau, kodėl jie turi pavadinimą „lipalas“). Taigi, pripūčiau balioną. Siūlus mirkiau lipalo kibire, o žmona juos vyniojo ant baliono. Taip suvyniojome beveik visą ritinėlį ir palikome džiūti ant drabužių džiovyklos.

Po poros dienų džiūvimo ir namų smardinimo, balioną susprogdinome. Jis sukrito į vidų, tad išrapštyti nebuvo sunku. Žmona apipurškė jį plaukų laku, kad blizgėtų. Jei man kas būtų leidę, dar jį būčiau apipurškęs dezodorantu, nes vis dar smirda. Taip pat mano žmonytę jį apklijavo fluorescensinėmis žvaigždutėmis, kurių pas mus miegamajame pilna ant lubų ir sienų.

Beliko tik užmauti ant laido ir patrono su energiją taupančia lempute. Deja, tokio daikto dėti ant paprastos kaitrinės lemputės negalima, nes gali užsidegti. Energiją taupančios lempos neįkaista, todėl pavojaus nekelia.

Dabar mūsų miegamasis turi naują, rankų darbo šviestuvą. Graži romantiška žalsva šviesa, ramina mus po dienos darbų…

Sunkmečiu ir 20 litų brangesnė prekė yra svarbi, o fantazija padeda sutaupyti. Tiesa, tai kainuoja nemažai nervų, jei ne viskas pavyksta iš karto (taip, aš, murkydamasis po tuos tapetų klijus, buvau labai nepatenkintas tokiu šlykščiu darbeliu…)

Viskas prasidėjo nuo to, kad užėjom į kažkokią augintinių reikmenų parduotuvę ir pamatėme katytės namą iki lubų. Kaina pasirodė žiauri – apie 800 Lt. Tada dar kartą pasitikrinome kainą interneto parduotuvėje. Vis tiek kaina per didelė – daugiau nei 750 Lt.  Beliko tik vienas variantas – patobulinti savo esamą namelį ir jį sutvirtinus padaryti jį iki lubų. Mūsų katytė Mielė turėjo likti patenkinta.

Tam reikėjo:

• Kiliminės dangos likučių (3,6 metrų nepakako, tad skaičiuokim 4 kv. m.) – apie 40 Lt.
• 3 ritinėlių kanapinės virvės (po 50 metrų) – apie 75 Lt.
• 40 mažų kampukų – 40 x 0,5Lt = 20Lt.
• Dėžutės sąsagų (statybiniam „krokodilui“) – 5 Lt.
• Stalo koja (kad būtų su sukamu galu dydžiui reguliuoti) – 20 Lt.
• 5 kanalizacijos vamzdžiai (1 storesnis 75/100 centrui, kiti plonesni – 50/100 – atramoms) – apie 25 Lt.
• Medvaržčiai – apie 5 Lt.
• Lentgaliai nieko nekainavo, nes jų prisirankiojau šiukšlyne ir statybose.

Iš viso – apie 190 Lt. + laikas, kurio po Naujųjų Metų švenčių buvo pakankamai.

Kaip darėme? Labai paprastai.

Pirmiausiai padarėme pagrindą ant žemės, ant kurio uždėjome esama būdą. Būdą apvilkome nauja kilimine danga. Nenaudojome klijų, tiesiog „prišaudėme“ su statybiniu „Krokodilu“.

Ant būdos centro priveržėme senuosius stovus. Pagal jų formą atpjovėme kanalizacijos vamzdžius, kad jie remtųsi į naująjį pagrindą.

Pridėjome papildomas lentutes ir vieną didesnę aukštai. Priveržėme prie lubų. Beliko tik apvynioti kanapine virve.

Apvyniojus virve beliko tik prikabinti Mieliukės žaislus, su kuriais ji seniai nebežaidė.

Taip pasidarėme namelį. Gal jis šiek tiek kreivas šleivas, bet katytei labai patinka. Ji dabar užsilipa aukštai ir mus stebi. Be to jaučiasi pranašesnė, nes yra aukščiau, tad skaudžiau kanda…