Mano asmeninis gyvenimas

Ruduo. Kažkaip pamenu, kad buvo jis žadėtas šiltas ir malonus, tačiau tais sinoptikais pasitikėti sunkoka. Lietus merkia, šlapia ir niūru jau nuo pat rugsėjo pradžios. Tuoj iš viso laiką pasuksime atgal ir teks keltis ir vaikus vežti į mokyklą tamsoje… Nieko, išgyvensim, ne pirmas kartas…

Rugsėjis – mėnuo gana chaotiškas. Taip yra dėl mokyklos ir pasikeitusio gyvenimo ritmo.

Mokykloje rugsėjo mėnesį mokytojai pora savaičių sudarinėja tvarkaraštį, tad nei Laimonas, nei Karolis tiksliai nežino, kokios pamokos bus rytoj. Karolio mokytoja pamokų tvarkaraštį atsiunčia el. paštu, todėl apie 8 valandą vakaro sužinome ir namų darbus ir pamokų tvarkaraštį. Tada puolame tikrinti namų darbų ir su vaikais sugaištame iki 21.30, kol jie paruošia viską, kol susideda knygas.

Mano pirmokas ir antrokas

7.00 pirmasis žadintuvas. Per pusvalandį apsirengti, susišukuoti savo madingas šukuosenas, kurios rytais virsta į tikrus kaltūnus, pavalgyti, atnešti maisto dėžutes ir gertuves tėčio ruošiamiems priešpiečiams mokykloje. Dažniausiai tai būna sumuštinis arba bandelė, nes per 4-5 pamokas praalkti spėjama ne itin daug. 7.30 antrasis žadintuvas, sakantis, kad jau laikas mautis batus ir nerti pro duris į mašiną. Perkūnkiemyje pastoviai kamščiai, be to ruošiamės ir žiemą, kai 10 minučių teks gramdyti apšalusius stiklus. 7.50 – jau prie mokyklos. Kol kas vedu vaikus pats iki klasės, kol Karolis apsipras. Vėliau paleisiu vienus – kaip gi kitaip išsiugdysiu pasitikėjimą, kad nueis jie be nuotykių tuos 200 metrų nuo mašinos stovėjimo aikštelės iki klasės durų?..

Darbas – 8.10. Visą vasarą leidau sau darbus pradėti 9 ar 9.30. Dabar jau to nebebus. Visus metus teks rytais jaunuolius šitaip nuvežti. Dėl to ir keičiasi dienos ritmas.

Rugsėjis tuo ir sunkus, kad gausu darbų. Remontuojame namus. Pasistatėme bute dar vieną kambarį, kuris atrodo maždaug taip (pirmoje nuotraukoje vaizdas iš virtuvės, antroje – aktyviausi statybininkai – Karoliukas su krištatėviu Vaciu iš Kauno).

Namus remontuosime dar pora savaičių (glaistas, sienų dažymas, durys), o tada prasidės malonioji dalis – šeimyninės lovos paieškos. Tai bus pirmoji mūsų šeimyninė lova, nes iki šiol miegodavome ant spyruoklinio minkšto kampo, sofos ar tiesiog ant žemės pakloto čiužinio. Normalios lovos su grotelėmis ir aukštu galvūgaliu nesame dar niekada turėję, nors vedę esame jau 8 metus.

Kitas rugsėjo rūpestis – daržai. Bulves jau pradėjome kasti, tad savaitgalį pratęsime. Vėliau – burokai. Gal ir grybų rasime daugiau, nes dabar palijo neblogai… Taigi marinavimas, virimas, tvarkymasis darže – mūsų savaitgalio rūpestis. Jaunuoliai kartais padeda (už žaidimo laiką planšetėmis, o kartais ir už eurą, kurį čia pat išleidžia ledams ir saldainiams), todėl darbai eina nenuobodžiai. Spėk tik saugoti, kad su kastuvais ir kauptukais vienas kito neužmuštų… 😉

Tokia štai ir rutina mūsų laukia rugsėjį. Mokykla, daržai, namų remontas. Spalis bus kur kas ramesnis, nes daug kas stos į senas vėžes. O juk tai gyvenime yra svarbiausias dalykas – pastovumas. Nesame jaunikliai, kuriems reikia nuotykių ir aštrių pojūčių kiekvieną savaitgalį. Savo emocijų kalną jau esu susirinkęs prieš 10 metų, tad dabar lieka tik kantriai rūpintis šeima, uždirbinėti pinigėlius, išsimokėti paskolą ir stengtis daugiau laiko praleisti ne darbe, o namie, su savo berniokais, kurie be tėvo paraginimo nė valgyti neitų…