Šiandien – įsimintina diena. Vos per valandą laiko abu jaunuoliai jau leidosi nuo kalno ant slidžių stovėdami. Imlumas neišpasakytas, net rodyti pavyzdžio nereikėjo…
Viskas prasidėjo nuo to nelemto Kalėdų senelio, kuris padovanojo plastikines slides. Ne naujas, todėl apkaustai nelabai geri, tačiau įsispirti galima. Po metų jų batai bus dar didesni ir, deja, ant jų visai nepastovės. Ne esmė tos slidės, svarbu, kad gerai čiuožia, ir jų sulaužyti kol kas nematau jokių galimybių.
Vos pastatyti Laimonas ir Karolis ant slidžių, iš karto pradėjo šliuožti. Tiesa, kritimai sukėlė didelį nepasitenkinimą. Jie dar nesupranta posakio „su mokslu niekas negimė“, todėl bet kuris kritimas jiems yra eilinė nesėkmė, kurią nuplauti gali tik ašaros, kartais susimaišiusios su snargliu… Nieko, po 1000-jo nukritimo jie gal ir supras, kad verkti galima, bet nebūtina. Aišku, aplinkiniams tos ašaros padaro didelį įspūdį ir jie puola svetimų vaikų gelbėti.
Pastebėjau tokį dalyką. Kai Laimoną prilaikai, pastumi, aiškini ką daryti, jis būtinai nukrenta ir dar šaukia „tėtia, ateik, padėk, negaliu atsistoti…“. Kai nieko neaiškini ir leidi važiuoti kaip moka – viskas pavyksta. Neįtikėtina! Reiškia, viską jaunuolis pats moka, tik su prisilietimu arba užkalbinimu atsakomybė už savo veiksmus iš karto pereina man. Parėkia jis ant šono parkritęs, o kai mato, jog dėmesio nekreipi, ima ir atsistoja. Man tik neramu ne dėl jo rėkimo, o dėl tų smerkiančių žvilgsnių pro langus ir balkonus. Tikriausiai jie mano, kad esu despotas ir nemyliu savo vaikų. Bet kaip jie išmoks slidinėti, jei visada lakstysi paskui su pagalvėle, kad nenuvirstų? Ne, taip tikrai nebus. Geriau dabar jie palies ašaras, bet vėliau bus tvirti ir turės pranašumą prieš pulkus mamyčiukų, kuriuos jie dabar susitinka kieme.
Keletas foto iš pirmojo Laimono ir Karolio slidinėjimo Perkūnkiemyje:
Oho iš tikro dar nematęs tokio mažo vaiko ir su slidėmis 😀 Geras